Na, o kai jau sutemę ir skubi namo pro Valdovų rūmus, pagautas stebuklingos nuotaikos imi ir pamatai kentauro šešėlį ant sienos. Nesvarbu, kad puikiai suvoki, jog tai tik šalia stūgsantis paminklas. Bet, štai – kentauras Vilniuje :] Tada, kaip Paryžiuje, išsitrauki foto aparatą ir užfiksuoji šį mažą, tik tau vienam suprantamą stebuklą. Kišenėje tuo metu spurda šokoladas...o mintyse iš tolo pradeda skambėti daina "Loin de Paname" iš filmo „Paris 36”.

Tekstas ir iliustracijos copyright© Lina Kaušylaitė

Paris, Paris
T'es ma seule famille
Paris, Paris
Y'a qu'chez toi qu'mon coeur brille
Paris,
Si j'te revois pas dès d'main
Paris, je vais mourir
De microbes chagrin

Štai ir vėl Paryžius. Įsėdus į metro aplanko jausmas, kad taip ir nebuvau išvažiavus. Užėjus į namus pasitinka tas pats šokančių smilkalų kvapas ir kampe stovinčių gitarų šešėliai. Issamas tik praneša apie vienintelį pasikeitusį dalyką, kad susirado draugę. Kone dvigubai už save jaunesnę..

Ouu, she‘s only seventeeeeen...

Tad dabar labai įdomiai skamba butukas, kai viename kambaryje prancūziškai kalbasi jie, o kitame lietuviškai per skype video kalbuosi aš su savo būsimuoju. Ji, Marion, visai miela mergaitė, kaip ir tikėjausi iš prancūzės, tamsiaplaukė, smulkutė, rudų akių ir su prancūzišku vietinių panelių minusu – rūko...

Bet juk štai ir vėl Paryžius. Žiemiškai šaltas, bet nuogas, be sniego. Kartais džiuginantis mane, atsivežusią peršalimą iš Vilniaus ir dienas leidžiančią namie, saulės spinduliais pro kambario langą. „Nugriuvusi“ kojinė vis dar neapleidžia savo pozicijų...Kitą savaitę, kai jau manęs lauks visokie susitikimai, eisiu užkariauti parduotuvių – nuo antrojo sausio trečiadienio prasideda penkios išpardavimų savaitės. Soldes. Tiek didžiuosiuose centruose, tiek mažuose boutique. Gal reiks paišlaidauti ir paieškoti mielų smulkmenų tai Gražiausiai Dienai Gyvenime...

Sausio 9d.

Aš taip myliu šitą miestą. Net dabar, kai liūdna. Kai geriu gydančias arbatas. Kai šalta. Kai noriu Tave apkabinti, o negaliu. Kai noriu kurti dėl Paryžiaus, apie Paryžių, su Paryžiumi, bet jaučiu, kad kažką pamečiau...

Sausio 13d.

Dabar žinau. Aš negaliu gyventi šia diena. Nežinoti, kas bus rytoj. Ar turėsiu, už ką nusipirkti valgyti. Monmartre paprastumas ir nežinomybė netinka mano sielai. Paprasčiausiai - netinka. Nepatinka.

Dabar žinau. Paryžiaus širdis. Ten pat ir manoji. Ten jaučiuosi saugiai, jaučiuosi sava, jaučiuosi pažįstanti ir pažįstama. Ten visąlaik šypsausi. Senyvai prancūzei su kailinukais. Močiutėlei, maitinančiai balandžius prie Tour St. Jacques. Spaustuvės darbuotojui. Spalvotų balionų puokštei plikame medyje. Užrašui „Baltinių gatvė“. Darželinukų grupei. Šeimynai, besimėgaujančiai čiuožykla po atviru dangumi. Iš kurio kartais lyja. Lyja.

Savaitgalį žada +8. Bet. Turiu naujieną. Grįžtu namo. Į kišeninį Vilnių. Į žiemą. Pas savo žmogų. Ruoštis Mūsų Dienai.

Su Sacha susitikau pirmadienį. Dar vis kalėdiškai spindinčios Rue des Abbesses kavinukėje kaip ir pirmąkart susitikę ragavom mojito. Nusprendėm, kad galim dirbti ir per atstumą ir nebus tiek daug pragyvenimo išlaidų. Ypač dabar, kai visi reikalai sustoję pusiaukelėje Visiems mažiau rūpesčių. O man – daugiau vidinės ramybės ir mažiau laiko, praleisto besiilgint Tavęs.

Issamas šiek tiek supyko. Juk palieku jį tik su pusės mėnesio nuoma. Ant ledo. Bet aš nieko negaliu padaryti. C‘est la vie. O aš pasirinkau la vie Vilniuje. Reik išvažiuoti kol...kol dar myliu Paryžių. Kol visiškai nepaskendau Monmartre rutinoje. Kol nepamiršau, koks gražus būna pavasaris ir kaip kvepia karštas vynas lauke.

Teks užbaigti ir šį Paryžiaus dienoraštį. O gal ir ne. Turiu minčių. Oooo, kada tik jų nebūna...Bet šįkart išvažiuosiu laiminga. Net ir vėl nežinodama, kada sugrįšiu. Net ir nieko nenusipirkusi, apžavėta visų tų vitrinų su užrašu „Soldes“. Užteks apie tą patį. Užteks meilės prisipažinimų.

Manęs dar laukia visas pasaulis su savo staigmenomis, žmonės, kuriuos dar turiu pažinti ir sutikti, darbai, kuriuos dar tik svajoju nuveikti.

Pabaigai - tik užrašas, kurį paliko Sacha Paryžiaus akvarelių knygoje, kurią gavau dovanų...

Jules Joffrin aikštėje prie namų bent kelios nemažos kalėdinės eglės, šviesomis mirguliuojanti karuselė ir krykštaujantys vaikai bei palapinė rinkti žaislams mažiesiems. Šurmulys, bruzdesys. Man patinka.

Keliavau į La Défense kalėdinį turgų - Marché de Noël. Visai smagu ten! Kalėdinės Frank  Sinatra dainos, šviesų girliandos, raudoni kilimai (trūko tik paparacų, bet juos atstojo turistai ;) ) ir kvapų bei skonių paletė iš įvairiausių pasaulio kampelių. Neatsispyriau šventinei nuotaikai ir paskanavu karšto vyno už 2,5 euro. Mmmm...Kaip gera buvo priglausti delnus prie karštos stiklinės ir įkvėpti, paskanauti Kalėdų. Ir taip neskubant žingsniuoti per turgelį...Mmmm...

Senukas pardavėjas toks mielas, šiltom akim žiūrėjo iš po akinių stiklų. Paaiškino ir parodė, kas yra kas...;] Paslaptis.

Metro kažkodėl kvepėjo smilkalais, o aš nuo galvos iki kojų pirštų galiukų jaučiau Kalėdas. Man patinka. Patinka.

People are strange when you‘re a stranger...

Gruodžio 13d.

Lygiai po savaitės jau būsiu Lietuvoje. Nebegaliu susikaupti darbams. Galvoje vien Kalėdos, laukimas ir bandymai smulkiai susiplanuoti kada su kuom susitikti per tas TRUMPAS dvi savaites savo gimtajame mieste.

Muse – Sing for Absolution.mp3

Gruodžio 14d.

Keista diena. Labai labokai keista diena. Prasidėjo ji nuo to, kad sugedo Jo Didenybė Kompiuteris. Kai už lango nuogame danguje pagaliau vėl juokėsi saulė...Sugedo mat. Nei iš šio, nei iš to. Ką gi. Teks penkias dienas pagyventi be jo. Paskui jau – kelionė, nesvarbu. Kai grįšiu namo, viskas bus gerai.

Keliauju į centrą. Į BHV ir „Conforamą“. Mmm...Kaip gera šviesos užpildytame Paryžiuje žingsniuoti prancūzišku ritmu gerai pažįstamomis gatvėmis. Žinau, kas bus už kampo. Tooooooks geras jausmas.

BHV pilnut pilnutėlis žmonių. Visi perka dovanas, paskendę šventinėje nuotaikoje. Laimingi tėvai ir dar laimingesni vaikai, jaunuoliai, ieškantys dovanų širdies draugams, močiutėlės, skrebenančios saldainių dėžutes, ieškančios tobulo šokolado savo anūkams, o gal net mylimiems senukams. Ak, puiku, gėris! Apsipirkinėju ir aš.

Žingsniuoju palei upę, pro turistų grupes, pro gatvės praeivius, gėlių ir gyvūnėlių parduotuves, pro eilėmis išrikiuotus žydinčius hiacintus ir smulkutėlius narcizus, pro savo naujų namų laukiančias eglutes. Apsiperku „Conforamoje“. Lauktuvės, taip sakant, sau, į namus. Et, per šventes pasidarau silpna...;]

Grįžus namo, kompiuteris vis dar streikuoja prieš mano norus. Koks solidarus Paryžiaus muziejų darbuotojams. Beje, praėjau pro Pompidou. Toks liūdnas, tuščias, su nieko gero nežadančiais plakatais. Ir dar kažkoks piketas prie Hotel de Ville. Vėl tenka brautis pro paeigūnus su skydais. O šalia juk ruošia tradicinę čiuožyklą po atviru dangumi. Ir dar vienas keistumas – prie Eustachijaus bažnyčios Les Halles pašonėje vyrukas griežė tradiciniu kinišku (o gal japonišku?..) instrumentu. Nusileidžiu į metro, o ten kampe su savo manta įsitaisęs kitas siauresnių akių atstovas. Ale, matai, koks skirtingas šių dviejų žmonių požiūris. Vienas dar laukia kažko, gal Kalėdų stebuklo, o kitas jau griežia styginiu prie bažnyčios vartų.

Nuklydau. Tad grįžus namo – nieko naujo. Bet tai dar nebuvo pabaiga keistuoliškai dienai. Perdegė lemputė mano kambaryje. Issamas, draugiškai besijuokdamas iš mano nesėkmių dienos, pakeitė į naują. Aš tenorėjau kristi ant lovos ir užsimerkti. Velnioniška diena. Norėjau pailsėti nuo mirguliuojančio ekrano? Štai tau ir proga. Tikiuosi, Sacha nesupyks, kad kai kurie darbai pastrigs. Pats kaltas, reikia greičiau ofisą remontuoti ;] Na, veiklos užteks gal vienai-trims dienoms. Paskui, matyt, teks kiauras dienas arba miegoti, arba valgyti, arba sėlinti Paryžiaus gatvėmis, laukiant pirmo sniego. Palaikykit man žiupsnelį Vilniuje!

Xoxo

Gruodžio 15d.

+2. Saulėta ir giedra. Štai tokios mano mylimos žiemos dienos. Turgelis vyksta kaip niekur nieko. Pardavėjai vis dar linksmi ir įkyrūs, garsiai šūkalioja ir kartais atrodo sušalę. (Mademoiselle, mademoiselle...)  

4 days to go. Na, kaip nors. Jau jaučiu namų šilumą ir jaukumą. Kaip kokiame filme, lyg žiūrėčiau pro langą ir niekaip negalėčiau užeiti į vidų. 4 days to go...Smagi dienos detalė – matyti kaimyno iš viršaus pamestą kojinę...tiesiog ant namo sienos. Kabo sau, visa „nugriuvus“, ant spygliuotos atbrailos (spygliai nuo balandžių...) ir vargo sau nemato. O gal ir mato, juk šaltoka, vėsoka. Tiek tos mano įžvalgos apie kojinę. Juk gyvenimo grožis smulkmenose, tiesa?

Ça plane pour moi!

P.S. Kam šiandien vieneri metai ir 10 mėnesių pažinties, o kam 25 metai vedybų sukakties. Va, čia tai pasiekimai.;] Mirkt.

Gruodžio 16d.

Mano buto draugo rytas (t.y. 14.00) prasideda nuo čiaudulio ir lietuviško „Į sveikatą“ bei Jeff Buckley „Hallelujah“. Mano rytas prasidėjo prieš geras tris valandas, apkabinus puodelį arbatos ir skaitant (na, iš tiesų juk klausant..) „Žiedų valdovą“. Tokiais rytais namie tylu, tik kokius penkis kartus skamba Issamo žadintuvas, į mano kambarį šviečia saulė ir aš kaip katinas užsimerkiu prieš langą bei mėgaujuosi šiluma. Mhhrrr...

Gruodžio 17d.

Po trijų beprotiškai giedrų dienų į Paryžių pagaliau nusileido baltas stebuklas. Sniegas! Atitraukiu užuolaidas, o ten – balta puta jau pasidengę stogai ir langinės, pasipuošusi ir „nugriuvusi“ kaimyno kojinė (lyg lauktų kalėdinių dovanų...), balandžių nenutrepsėtas mano lango turėklas. Sniegas...Turbūt niekada taip nesidžiaugiau sniegu. Ir turbūt pirmąsyk Paryžiuje išvis matau normalų sniegą. Kai prieš du metus vasaris mane pasitiko pavasariškomis nuotaikomis, nelabai tespėjau įkvėpti paryžietiškos žiemos oro.

Dabar šis mano miestas vėl bus baltas. Ir minkštas. Ir švelnus. Ir šventiškas. Dabar karštas vynas ir karšti kaštainiai lauke įgyja kitokią prasmę. O aš, štai, ruošiuosi namo. Kur, tikiuosi, manęs laukia sniego kupstai ir šventiškai nusiteikęs kišeninis Vilniaus senamiestis.

Norėčiau pabusti anksti anktsti, kai Paryžiuje nemiega vos vienas kitas (ar taip būna?), kai ką tik pasnigę ir dar nėra jokių pėdų...Kai SacreCoeur laiptai balti, kaip ir pati bazilika, kai iš lėto sninga ir milimetras po milimetro uždengia pilkas plyteles. Norėčiau pabusti anksti anksti...

Gruodžio 18d.

Su gimtadieniu, mano žmogau! Kad tu tik įsivaizduotum, kokie juokingi sušalę Paryžiaus gyventojai. Ypač tie, kurie nepratę prie tokių temperatūrų. Susitraukę, akys vos matyti. O juk tik vos keli laipsniai žemiau nulio. O gal net ir tiek nesiekia.

Senukas prie Anvers stotelės paraudusiais žandais mielai man supakuoja le petit porciją karštų kaštainių, kurie, tikiuosi, sėkmingai gyvi sveiki pasieks Lietuvą. Pirmąkart mačiau Sacre laiptus tokius tuščius vidury dienos. O ir kalnas – apsnigtas bei užtvertas. Keistumai.

Pasiruošimo diena. Ir pirmąkart išvažiuojant iš Paryžiaus neliūdna. Pirmąkart turiu bilietą atgal, žinau, kada grįšiu ir, apskritai, kad grįšiu. Ramu ir gera. Jokių graudžių akimirkų. Visi graudumai laukia Vilniuje...Bet negalvokim taip toli...

P.S. Vėl susitiksime Paryžiuje sausio pradžioje ;]

Gruodžio 4d.

Puiki dienos pradžia! Dangus nuogas, saulė ritinėjasi, balandžiai turškiasi balose prie šaligatvių, turgus šurmuliuoja. Parkelyje už kampo klega vaikų ir mamų pulkai. O aš turiu mokėti nuomą (ištuštinau sąskaitą, bet tokia ta prancūziško džiaugsmo kaina...).  Manau, po pietų keliausiu link Sacre Coeur. Šiandien viskas spindi spinduliuoja. Ouuuu jeee, baby.

Pietūs. Sacré Coeur. Tiesiog tobula žiemos diena – šaltukas spaudžia, bet saulėta ir gražu, visi šypsosi, juokiasi, skanauja, perka, žaidžia, piešia, gurkšnoja, vaikštinėja, švilpauja, dainuoja...

Gruodžio 6d.

Per tuos muziejų streikus griuvo visi mano sekmadienio planai, na, ir diena pasitaikė tokia žiauriai monochrominė...Kokių dešimt pilkos atspalvių neatsiklausę nuo pat ryto įsėlino į Monmartre butuką.

Tai va, muziejai vis dar streikuoja, Pompidou teks man dar palaukti...Karšto vyno teks ragauti kalėdinėje mugėje kitą savaitgalį. O kol kas – namus užpildo smilkalų ir imbierinės arbatos kvapas. Sekmadienio popietė paskiriama sau, ateities planams ir padus kutenantiems prisiminimams. 

Lapkričio 30 d.

Vakar vakaras, štai, buvo netikėtas. Išsiruošiau paklausyti, kaip Issamas groja jau seniai pažįstamame bariūkštyje prie Pigalle. Ten jau laukė mūsų Kalem su dar vienu vaikinu, kurio vardo taip ir nesupratau per vakarą bei mano amžiaus mergina, meilutė Elodie. Kol Issamas grojo, mes sedėjom priešais prie staliuko ir bandėm susišnekėti tame lengvame šurmulyje. Gerai, kad sekmadienis – bare ramu, kelios kompanijos, keli vietiniai keistuoliai kaip visada, reikalaujantys dar keistesnių dainų. Po smagybių bare, visi atsidūrėm pas mus namie (Kalem su mašinyte mus, šiaip ar taip, būtų parvežęs). Elodie, tiesiogine to žodio prasme, murkė man ant peties, kol katiniškai kutenau jai kaklą, o visi kiti (net trys :] ) diskutavo apie religiją, ateistus ir šiaip visokiais filosofiniais klausimais. Suktinių fone, žinoma. Žiū, jau ir trys ryto...Elodie turėjo nakvoti pas Kalem, mat gyvena Paryžiaus priemiestyje, bet taip jau gavosi, kad liko pas mus su Issamu ir nakvojo mano kambaryje ;) Ryte (koks ten rytas, pirmadienio vidurdienis) tyliai prasėlinom pro miegantį Issamą ir pradėjom naują dieną. Palydėjau ją iki metro ir užsukau į parduotuvę. Buto draugas prabudo tik kai grįžau. 

Toks tad mažas savaitgalio nuotykis. Net šiek tiek katiniškas. Miaou (prancūziškai...) :)

O paskutinė rudens diena, nudažyta pasteliniais violetinės atspalviais, šiandien skamba šios dainos akordais:

Stone Temple Pilots – Atlanta. mp3

Gruodžio 1d.

Žiema. +11. Kasdienis rytinis turgelis – kvepia jūros gėrybėmis, šviežiomis daržovėmis, tabaku ir lietumi. Netrunka pasirodyti ir saulė. Ouuuuu je. Grįžus namo kaip tik dalina spindulius į mano kambarį. Pirmoji gruodžio saulė. Smagu. Bet laikas vėl kibti prie darbų...

Liko 19 dienų...Pasiilgau tavęs. Labai... 


Gruodžio 2d.

Na va. Lyja. Ir tegul!Jo didenybė kompiuteris neskubėdamas „renderina“, Issamas brazdina gitarą ir niūnuoja „Atlantą“. Lyja...Tegul. 

Palikti Notre Dame kaimynystę buvo liūdna, bet kai keliavau su paskutine partija daiktų, švietė saulė ir viskas aplinkui spindėjo. Nebuvo kaip per daug krimstis. Juk tik persikraustau į kitą nuostabią Paryžiaus vietą, kurią teks iš naujo pažinti ir atrasti visas tas širdį šypsotis verčiančias smulkmenas. Atpūtė šviežios kavos aromatą, įkyriai skambėjo bažnyčių varpai ir klykavo moksleiviai. Dangumi greitai skuodė nedrąsūs debesiokai, o turistai kaip visada fotografavosi prie lauko kavinės staliukų.

Po truputį grįžtu prie darbų ir vis garsiau skaičiuoju dienas, kol grįšiu savo mažoms atostogoms į Vilnių. 

Ooo, juk prie Notre Dame jau pastatė kalėdinę eglutę ir papuošė žaisliukais, išmėgino lemputes. Kiek pamenu, ši Kalėdų atributika stovės ten iki pat vasario pirmų dienų. Beje, ir metro jau mačiau vyriškį, vežantį namo eglutę. Jau? Anksti pradeda tie prancūzai. Juk dar liko kelios dienos rudens. Kažin, ar spėsiu pamatyti tikrą prancūzišką žiemą? Nors kruopelytę vietinio sniego? M?...

Taigi. Šeštadienis. Issamas, kaip ir vakar, šiandien eis groti į tą bariūkštį, kuriame jau ir aš anąkart lankiausi. Jei niekas nepasikeis ir vakarop vis dar būsiu nusiteikusi šeštadieniškai, manau ir aš šiandien prisijungsiu. Juk reikia „išeiti į žmones“ :)

Lapkričio 19d.

Degiau. Degiau kelias dienas. Toks jausmas viduje, kad dega laužas, kurį reikia užgesinti. Būtinai reikia, nes kitaip čia pat ištirpsi. Taip dega, kad virpa. Taip visada užsidega netikėtai. Ir nieko kito nelieka, tik gesinti...Mano įkvėpimas kaip degantis laužas. Įsiplieskia ir reikia iškart viską perkelti ant popieriaus. Greičiau, greičiau, nes tuoj sudegsiu...Degiau kelias dienas...

Calogero – Yalla.mp3

Trečias lapkričio ketvirtadienis – jau galima ragauti jaunojo Beaujolais vyno. Le Beaujolais Est Arrivé! O aš noriu karšto šokolado… 

Lapkričio 20d. 

„Atlantis“ kosmonautai išėjo į atvirą kosmosą. 

Aš irgi išėjau, tik ne taip toli;] PLIUS AŠTUONIOLIKA. Ir ne kitaip. Aš myliu tokį rudenį Paryžiuje! Po naktinio lietaus dar šlapios gatvės geria į save saulės atšvaitus ir auksiniai lapai žaidžia šešėliuose. Tenka eiti prisimerkus nuo viso šito spindesio. Noriu nenoriu kojos nunešė mane iki Luxembourg sodų, kur šiandien, penktadienio vidurdienį, ten vis dar yra žmonių, gaudančių rudeniškus atšvaitus. Po vieną, po du. Valgančių, paišančių, snaudžiančių, žaidžiančių, fotografuojančių, svajojančių...PLIUS AŠTUONIOLIKA. 

Oui...Il fait beau!

Nusipirkau bilietus atostogoms! Į Vilnių...Ech...Ar laukiat? ;] 

Calogero & Pascal Obispo – Ce qu’on voit, Allée Rimbaud (kad ir liūdna daina, bet man dieviškai graži...)

Kitą penktadienį manęs jau laukia nauji namai. O šio smilkaluose skendinčio vakaro receptas: šiek tiek paaštrintas karštas šokoladas su cinamonu ir imbieru (pradžiai), raudono vyno taurė (pradžiai?), brie sūris, les cornichons...

Tranquillité. Trūksta tik tavęs...

P.S. Vėl degu...

P.S.S. Lėtai skanaujant karštą šokoladą PRIVALOMA užsimerkti... Mmm... Tranquillité.