Žydi ilgesio spalvos alyvos, galvą suktis verčia sodriai žalia pakalnučių pieva po langu, ant palangės saulės atokaitoje deginasi baltas hiacintas. Po ilgo laiko išdrįsau atsiversti Paryžiaus akvarelių knygą, gautą dovanų prieš grįžtant namo į Vilnių.
Bet kažkodėl dar negaliu leisti sau skaityti paraščių...ar mėginti prisiminti tas tokias artimas vietas, atgulusias popieriuje. Kol kas tik vartau, iš tolo žvelgiu į pastelinius brūkštelėjimus, ir iš tolo prisimenu save, pieštuku vedžiojančias siaurųjų gatvių ir namų siluetus.
Tikriausiai...tikriausiai norėčiau su mylimu žmogumi nors valandėlę vėl ten atsidurti ir gerti į save tą buvimo Paryžiuje jausmą. Bet tik trumpam. Tik trumpam...
Ir kol kas vartysiu tik knygos puslapius...Savo prisiminimų dar neatsiversiu. Dar ne. Anksti.
RSS Feed