Lapkričio 28d. Štai ir nauja vieta. Jau kelios dienos bandau prisitaikyti kokius keturis kartus mažesnėje erdvėje, nei mano studija prieš tai. Tačiau ši vieta irgi turi diiiiiiidelį privalumą. Tai Monmartras. 10 minučių kelio iki mano mėgstamiausios vietos, Sacre Coeur laiptų, gražiausios Paryžiaus panoramos. Juk prieš du metus ten ir Issamą sutikau, su kuriuo ir dalinsiuos dabar šį prancūziškai mažą butuką. Virtuvė, kurioje, tiesiogine to žodžio prasme, užtenka suktis ratu ir viską pasieksi. Maži langai tiesiog į niekur, arba, dar geriau, į kaimynų langus. Beje, kaimynai čia, kiek teko susidurti, visai padorūs ir, žinoma, maloniai sveikinasi kas kartą susitikus. Mano mažasis kambarėlis, kurio privalumas – didelis langas į erdvę,(!), jau džiaugiasi naujomis sienų dekoracijomis – nuotraukomis ir piešiniais. Issamo kambarys išskirtinis tuo, kad turi ne keturias sienas, o šešias :) Taip, tai irgi įmanoma, jau tie šešiakampiai...Koridoriūkštis – siauras ir ilgas, kuriame batai glaudžiasi šalia šūsnių knygų. Žodžiu, gana tipiškas Monmartro butukas, kuris tikrai išmoko dalintis erdve. Palikti Notre Dame kaimynystę buvo liūdna, bet kai keliavau su paskutine partija daiktų, švietė saulė ir viskas aplinkui spindėjo. Nebuvo kaip per daug krimstis. Juk tik persikraustau į kitą nuostabią Paryžiaus vietą, kurią teks iš naujo pažinti ir atrasti visas tas širdį šypsotis verčiančias smulkmenas. Atpūtė šviežios kavos aromatą, įkyriai skambėjo bažnyčių varpai ir klykavo moksleiviai. Dangumi greitai skuodė nedrąsūs debesiokai, o turistai kaip visada fotografavosi prie lauko kavinės staliukų. Po truputį grįžtu prie darbų ir vis garsiau skaičiuoju dienas, kol grįšiu savo mažoms atostogoms į Vilnių. Ooo, juk prie Notre Dame jau pastatė kalėdinę eglutę ir papuošė žaisliukais, išmėgino lemputes. Kiek pamenu, ši Kalėdų atributika stovės ten iki pat vasario pirmų dienų. Beje, ir metro jau mačiau vyriškį, vežantį namo eglutę. Jau? Anksti pradeda tie prancūzai. Juk dar liko kelios dienos rudens. Kažin, ar spėsiu pamatyti tikrą prancūzišką žiemą? Nors kruopelytę vietinio sniego? M?...
Taigi. Šeštadienis. Issamas, kaip ir vakar, šiandien eis groti į tą bariūkštį, kuriame jau ir aš anąkart lankiausi. Jei niekas nepasikeis ir vakarop vis dar būsiu nusiteikusi šeštadieniškai, manau ir aš šiandien prisijungsiu. Juk reikia „išeiti į žmones“ :)
0 Comments
Lapkričio 17d. Taip. Reiškia, kalėdinę nuotaiką turėsiu susikurti pati šiame rudeniškame Paryžiuje. Kai vaikštinėji spindinčioje, mirgančioje, spalvotoje parduotuvėje, septynių aukštų BHV centre, ir žinai, kad už durų nuo lietaus papilkėję +16, turi pats pasigauti šventinę nuotaiką. Ir, manau, man visai neblogai sekėsi, ypač fone skambant „Moon river“ iš „Breakfast at Tiffany‘s“. Kalėdinių dovanų sąrašas po truputį kaupiasi...Čia nesninga, nesninga, nesninga ;] Beje, jaučiu, kad šiandien mano kaimynystėje lankosi koks gerasis dėdė Sarko, kaip kad prancūzai jį vadina. Rotušė aptverta, eismą reguliuoja mėlynieji žandarai (tokie visai dailiai nuaugę prancūzai, turiu pasakyti...), kalėdiniais atspalviais mirguliuoja policijos automobilių švyturėliai. Vos prasibroviau pro visą šitą paradą iki BHV! Šiandien susilaikiau nieko nepirkti. Už tai, kas gal bus rytoj, neatsakau;] Lapkričio 19d. Degiau. Degiau kelias dienas. Toks jausmas viduje, kad dega laužas, kurį reikia užgesinti. Būtinai reikia, nes kitaip čia pat ištirpsi. Taip dega, kad virpa. Taip visada užsidega netikėtai. Ir nieko kito nelieka, tik gesinti...Mano įkvėpimas kaip degantis laužas. Įsiplieskia ir reikia iškart viską perkelti ant popieriaus. Greičiau, greičiau, nes tuoj sudegsiu...Degiau kelias dienas... Calogero – Yalla.mp3 Trečias lapkričio ketvirtadienis – jau galima ragauti jaunojo Beaujolais vyno. Le Beaujolais Est Arrivé! O aš noriu karšto šokolado… Lapkričio 20d. „Atlantis“ kosmonautai išėjo į atvirą kosmosą. Aš irgi išėjau, tik ne taip toli;] PLIUS AŠTUONIOLIKA. Ir ne kitaip. Aš myliu tokį rudenį Paryžiuje! Po naktinio lietaus dar šlapios gatvės geria į save saulės atšvaitus ir auksiniai lapai žaidžia šešėliuose. Tenka eiti prisimerkus nuo viso šito spindesio. Noriu nenoriu kojos nunešė mane iki Luxembourg sodų, kur šiandien, penktadienio vidurdienį, ten vis dar yra žmonių, gaudančių rudeniškus atšvaitus. Po vieną, po du. Valgančių, paišančių, snaudžiančių, žaidžiančių, fotografuojančių, svajojančių...PLIUS AŠTUONIOLIKA. Oui...Il fait beau! Nusipirkau bilietus atostogoms! Į Vilnių...Ech...Ar laukiat? ;]
Calogero & Pascal Obispo – Ce qu’on voit, Allée Rimbaud (kad ir liūdna daina, bet man dieviškai graži...) Kitą penktadienį manęs jau laukia nauji namai. O šio smilkaluose skendinčio vakaro receptas: šiek tiek paaštrintas karštas šokoladas su cinamonu ir imbieru (pradžiai), raudono vyno taurė (pradžiai?), brie sūris, les cornichons... Tranquillité. Trūksta tik tavęs... P.S. Vėl degu... P.S.S. Lėtai skanaujant karštą šokoladą PRIVALOMA užsimerkti... Mmm... Tranquillité. Lapkričio 13d. Nežinau, kaip jūs, bet aš nekreipiu dėmesio į tai, ar penktadienis trylikta, ar ne...O kaip šiandien kažkur skaičiau, prancūzai irgi labiau linkę tikėti, kad tokios dienos – puiki proga patikrinti savo sėkmę, o ne drebėti praėjus po kopėčiomis. Tiesa, šiandien negalėčiau pasigirti kažkokiais super mega pasiekimais, bet vis dar gyvenu vakarykščio įkvėpimo nuotaikomis. Iš niekur atėjusi idėja (bet jos juk iš kažkur pasirodo?..), taip pagavo mane, kaip kokia užplūdusi banga, ir nusinešė į kūrybinį vandenyną. Norėjau kuo greičiau viską iš metafizinio lygmens perkelti į materialų pavidalą, kuo greičiau pažaboti turinį, kad tik jis niekur neištirptų. Dabar belieka laikyti špygas ir tikėtis, kad apskritai restorano projektui Monake bus uždegta žalia šviesa ir galėsiu toliau generuoti savo mintis. Sachai jos irgi patiko, tad viskas gerai. Na taip, susitikom vakar su Sacha (kirčiuoti jo vardą, kaip paaiškėjo, reikia ne su riestiniu ant pirmos a, o su dešininiu ant paskutinės a...). Pasičiupo mane iš namų pakeliui iš susitikimo su „Roche Bobois“ vadovais ir kadangi prancūziškai vakarienei dar buvo anksti, užsukom į „keistų žmonių barą“ Bastille rajone. Po vieną kokteilį. Puikus fonas apkalbėti piniginius ir kūrybinius reikalus. O kas keisčiausia, vis nušokdavom nuo kalbų apie vieną projektą prie mano gyvenimo Lietuvoje ar kaip aš pasiilgau salsos, nuo svaičiojimų apie kitą projektą, prie jo istorijų apie keliones. Bet juk gerai! Įtampos „bosas – pavaldinys“ nesijaučia... 20h nužingsniavom į už kelių gatvelių esantį restoranėlį „Chez Paul“, kur eilinį sykį Sacha visus pažįsta...Vėl – tradicinė prancūziška virtuvė, kelis dešimtmečius nekeistas interjeras, intriguojantys paveikslai, ranka rašytas meniu ir besišypsantys padavėjai. Vištiena su gomurį glostančiu sviesto padažu tikrai priminė namų maistą...O desertas...Mmm...Kriaušė, mirkyta vyne, su vaniliniais ledais ir džiovintais vaisiais. Na, tiesiog nuodėmingas patiekalas ir (kol kas) mano mėgstamiausias iš visų ragautų ;] Pašnekesio temos vis keitė vieną kitą ir namo vėl galiausiai parsiradau apie vidurnaktį. Te tau ir darbo susitikimai Paryžiuje. Lapkričio 15d. Metai ir devyni mėnesiai. Ir kas galėjo tada pagalvoti, kad Paryžius mus sujungs visam likusiam gyvenimui. Ir dar mat susipažink penki žingsniai nuo tos vietos, kur prieš 25 metus pirmąkart susitiko mano tėvai. Myliu. Su M. diena! M. M. M. Dabar pats metas pasidalinti šeštadienio nuotykiais. Po sunkios dienos, ieškant įkvėpimo nemėgstamam dalykui, atgaiva buvo užsukti pas Issam‘ą. Besiklausant kaip jis ruošiasi, prisimena dainas prieš šeštadienio koncertėlį bare, aptikau savyje kibirktį toliau eskizuoti ir nugalėti mažytę idėjinę krizę. Nėra nieko geriau kaip piešti pagal muziką. Sutartu laiku mūsų atvažiavo pasiimti Issamo draugas, su kuriuo jis visada groja tam bariūkštyje. Jau tie arabiški vardai tikrai ne man, beveik niekada pirmąkart nesuprantu, koks tas vardas...Kalem, regis, toks šįkart buvo. Tai va, Kalem atvažiavo iš centro su žmona ir kūdikiu (toks mielas berniukas, iškart norėjosi sau pasiimti...), tad dar užvežėm juos namo ir patraukėm atgal į Paryžiaus centrinius linksmybių rajonus.
Ooo...bare geriau nesirodyti, kai rodo futbolą ir žaidžia Prancūzijos rinktinė. Žmonių milijonas, ausų būgneliai ruošiasi sprogti...Ačiū dievui, (o gal ir ne?) su vienu įvarčiu laimėjo prancūzai. Muzikantai pradėjo ruoštis, derintis, laidelius vedžiotis. Prie dviejų kompanijos prisidėjo dar nemažas būgnininkas ir juokingai mažas bei smulkus jaunuolis groti su visais kitais smagiais instrumentais. Kai pagaliau sienas suvirpino muzika ir dainų žodžiai buvo jau 23.30h. Mažoj patalpoj susispaudė tiek žmonių, kad džiaugiausi iš anksto radusi, kur prisėsti. Prigėrusios amerikietės šoko ant suolų, vos išgirdusios „Sweet home, Alabama“ akordus. Jaunos britės ir prancūzės, atrodančios lyg būtų pabėgusios iš parodijų teatro su savo trumpais pūstais sijonais, šaudė akutėmis į muzikantus. Prancūzų kompanija, kurios vienas jaunuolis paskui prisėdo būgnais pagroti, ir, turiu pasakyti, šauniai „pavarė“. Žodžiu, publika pati įvairiausia ir buvo tikrai smagu. O ypač smagu, kai muzika užvedanti, gali užmiršti kūrybinius rūpesčius ir nustoji žiūrėti į laikrodį. Smagybės baigėsi apie trečią ryto. Kol susipakavo, kol susivyniojo, lauke spėjo penkias minutes palyti. Čia, Paryžiuje, visada lyja naktimis, o dienos giedros (puiku!). Iki namų parvežė, tad ramiai dairiausi į niekada nemiegančio miesto gatves...Pusė keturių. Geras šeštadienis. O šiandien nuo ryto (kada jis man prasidėjo?) bažnyčios be perstojo skambina varpais. Saulės blyksnių pilnoje palėpeje jaučiu piešimo nuotaiką... Lapkričio 8d. J‘aime la vie. Taip buvo kreida išvedžiota ant tilto prie namų...Fone grojo kepurėtasis senukas prancūziškas Edith Piaf melodijas. Ir aš negalėjau susilaikyti nenusišypsojus. Na ir kas, kad jau šaltoka, na ir kas, kad kartais tenka susisupti į šaliką. Bet blynai su šokoladu vis dar tokie pat skanūs, darbuotojai parduotuvėje (ir net šiukšlių išvežiotojai!) šypsosi bei sveikinasi, o Paryžiaus panorama vis dar virpa rožiniais atspalviais. Šiandien dar apsilankiau pas Issamą, pažiūrėti kokie pokyčiai vyksta mažajame Monmartre butuke, į kurį atsikraustysiu nuo lapkričio 26d. Bus nors dar kas kažkas gyvas namuose...gal nustosiu šnekėtis su savimi? Savaitgalis buvo nuostabių nuostabiausias. Juk mane aplankė dvi mano mergaitės, Jolita ir Dovilė, tad teko per pusantros dienos pamėginti aprėpti, apeiti, paskanauti, paliesti, paklausyti Paryžiaus. Ir, manau (bent tikiuosi), kad mums pavyko! Šviežias baguette ankstyvą šeštadienio rytą...Šilti croissant‘ai. Ir nuostabieji les crêpes. Jambon. Fromage. Chocolat. Confiture. Coco...Mmmm....Ir dvi dienos kupinos prancūziškų atradimų, nežmoniškai ilgų pasivaikščiojimų, saulės ir debesų, šiek tiek šalto vėjo, bet, svarbiausia, geros nuotaikos. Ir, žinoma, nepamirškim muzikos! J‘aime la vie. Aš negalvojau, kad taip stipriai galima pasiilgti žmogaus. Net susigraudinti kalbant apie paprastus dalykus per atstumą...Aš nesitikėjau, kad bus taip sunku užmigti, kai niekas neapkabina...Gerai nors tiek, kad sapnams nerūpi tie 1706 km... Aš taip laukiu Kalėdų. Jau laukiu...Kai grįšiu, nors ir dviems savaitėms...Jau laukiu. Ir pagaliau galėsiu sutvarkyti tą kambarį. Mirkt mirkt. Šypt. ;] Lapkričio 9d. Šiandien norėjosi miegoti ilgaaaaaaaaaai ilgaiiiiiiiiiiii. Kiek čia jau per tą savaitgalį bemiegojom...Šiandien norėjosi šimtąjį kartą pažiūrėti seną gerą filmą su Gene Kelly „An American in Paris“. Šiandien gal net norėjosi paragauti draugės gimtadienio torto...(Beje, bon anniversaire, Jolita) Bet! Šiandien - Jo Didenybė Pirmadienis ir aš turėjau vėl kibti prie savo prancūziškų darbų. Kai kuriuos šiek tiek nustumti į šalį, kad sulauktų geresnio įkvėpimo valandėlių, kai kuriuos griebti už ragų ir galiausiai pribaigti. Ir net gi turėjau pakrutinti smegenų ląsteles, skaitydama prancūzišką konfidencialumo sutartį... Jau tie pirmadieniai. Vakar Issamas sakė, kad sekmadieniai liūdni patys savaime. Ką jau čia, sekmadieniais nors galima nieko neveikti... Tiesa? Tikiuosi, kai grįšiu mano kišeninis miestas bus padengtas puriu sniego sluoksniu. Tada mes abu galėsim išeiti pasivaikščioti ir gaminti sniego angelus. Paskui užsukti į mūsų mažąją kavinukę karšto vyno arba kavos su pienu ir sūrio pyrago... ******************* Tikiuosi, kai grįšiu jis dar nebus manęs pamiršęs. Mano pūkuotas ir šiltas, su baltom letenėlėm ir ilgais ūsais. Su ta juokinga nosimi ir brūkšninėmis akimis. Tikiuosi, jis dar susiraitys miegoti man ant kelių ar pilvo ir murks taip, lyg norėtų kalbėti garsiau už visus. „Jis vaikšto vienas“
Kakavos skonio dienoje pabunda tingiai. Pramerkęs vieną akį (tarsi kitos netekęs būtų kovoje) jis saldžiai apsidairo. Drąsiai, kandžiu žvilgsniu sutraiškęs naktį, jis nužengia ant kvepiančios citrinomis žolės. Nagais kabindamasis į gyvenimo pilnatvę jis visada ramus. Ironiškomis dienomis jis mėgsta būt karalius. Bet pasiduoda kartais žemės traukai - prabyla akimis. Jis - ne melagis. Jis vaikšto vienas. Ir savo mantrą murkia mintimis. Kakavos skonio dienoje matyt tik jo šešėlis tarp žolių. Šiandien jisai negrįš namo. Išėjo vidury dienos medžiot žvaigždžių. 2005 01 09 Spalio 31d. Vėl viena. Važiavau atgal metro ir taip suspaudė širdį, taiiiip....Liūdna ir tuščia. Ir net murkiančio katino nėra šalia, su kuriuo galėčiau balsu pasikalbėti. Na, nieko, ištvėriau dvi savaites, ištversiu ir ilgesnį laiko tarpą. Kalėdos bus nuostabios. Su trupučiu šiugždančio sniego, spanguolių kisieliumi ir paprastu žmogišku prisilietimu. O savaitė prabėgo taip greitai, kad nė nespėjau skaičiuoti nuostabių sekundžių. Trečiadienis su Eliziejaus laukais, Eifelio kontūrais, namų turgelio skanėstais, Monmartro gėrybėmis, kvapais ir nuodemėmis. Trečiadienis su trumpomis rankovėmis, puodu makaronų ir keistuoliais ant laiptų. Ketvirtadienis, oooo...ketvirtadienis. Musmirių pusryčiai ir Versalio horizontai. Taip šilta, nuostabu ir kišenėse spurda pavasaris. Pavasaris, pasipuošęs rudeniniais lapais ir kutenančiu šaltuku. Mmm, vynas vynas vynas. Ir karališkieji katinai. Katiniukai, mano katiniukai...Karamelinėmis akimis, kupinomis vilties ir žiemos negaląstais nagais. Katinai. Mhrrr...Trys, keturi, penki katiniukai. Versalis pro parko medžius atrodė kaip milžinų atvirutė – toks tolimas, toks netikras, paskendęs migloje, miegantis savo didybėje, nupieštas, nupieštas, nupieštas. Tie rūmai. Taip tolima, taip netikra...Pakartok tris kartus ir tai išsipildys. Apsisuk tris kartus ant stebuklų plytelės. Kadabra. Abra kadabra. Šalom Paris. Penktadienis. Ilgesingas penktadienis. Prancūziški skanėstai, traškantys ir tirpstantys, delicious, so delicious. Monmartras, beskęstantis savo vakaro šešėliuose ir aitriuose dūmuose. Dūmuose...Ak, apsirūkę demiurgai. Aš pamiršau, ką reiškia kalbėtis su popieriumi. Su savimi. Su tavim. Sakiniai kartais skraido ir sukasi sukasi sukasi, o kartais...nusisuka... Fotografas užkalbina gatvėje. Turistas paklausia krypties. Kažkas paprašo rašiklio. Tylu. Nėra muzikantų. Ant kampo senukas kepa kaštonus. Ten sukasi malūno sparnai. Ir šiandien taip dažnai skambina varpais bažnyčios. Ruduo. Kai spardau lapus kojomis ir vis tiek ragauju ledų. Diena lietaus atneša tris dienas saulės ir laiką norisi rezervuoti tik sau. Po, velnių, aš tavęs jau pasiilgau. Taip pasiilgau. Aš pamiršau, kaip reikia sakyti žodžius, kaip įkvėpti, kai užspaudžia krūtinėj. O, Paryžius. Paryžius. Lapkričio 1d. Arbata su pienu ir cinamonu. Sekmadienio bandelė su šokoladu. Savaitė, kuri prasidėjo kaip Kusturicos filmas, jau baigėsi. Diena, kuri prasidėjo veidrodiniais atspindžiais, išpylusi kelis tūkstančius litrus lietaus, jau baigėsi. Arbata su pienu ir cinamonu. Vėl viskas kaip buvo ir vėl viskas iš naujo. Rytoj, rytoj, rytoj... Lapkričio 2d. Nuoma - 445. Mėnesio papildymas Navigo bilietui - 56,60. Grynųjų piniginėje – 45. Prasidėjo... Lakpričio 3d. Kvepia rudeniu. Po lietaus. Sodrios Paryžiaus gatvės ir sidabrinis dangus su atšvaitais. Karameliniai lapai limpa prie batų. Lapai krenta. Skrenda. Sukasi. Tūpia ant turistų galvų. Ruduo, o, ruduo. Kvepia Kalėdomis. Tik vos vos. Kai pamatai vis daugiau šventinių lempučių vitrinose. Kai pamatai blizgančius šventinius saldainius lentynose ir šiltas raštuotas kojines... Trys karaliai. Ne, trys princai prie Notre Dame, lesinantys žvirbliukus. Ar pameni, kaip mes lesinom paukštukus ant Pont des Arts? - Cyp! Cyp! - O, šaunuolis, imk gabalėlį. Tau irgi duosim, ir tau, oo, iš tavęs atėmė balandis... Lapkričio 4d.
Šiandien kažkas paleido zoologijos sodą. Dangumi plaukė kiškiai, vėžliai, drambliukai ir begemotai. Gėriau lietuviškų čiobrelių arbatą... Rytai dabar prasideda taip anksti...Kaip džiugu, kai pro užuolaidos kraštelį įžiūri žydrą atspalvį ant sienos. Giedra. Laikas keltis iš lovos. Darbai darbeliai. Bet visada lieka laiko ir samtukas įkvėpimo dar vienam A2 piešiniui. Šįkart ant popieriaus atgulė Sacre Coeur. Su taškeliais žmonių, su vos matomais šešėliais. C‘est la vie, Lily... |
KAS TAI?
Mano laiškai draugams, artimiesiems, Vilniui iš to periodo, kai gyvenau gražiausiame mieste pasaulyje - Paryžiuje. SKAITYTI REIKIA NUO LAIŠKO NR.1 Laiškai iš studijų meto slepiasi "Paryžiaus die- noraštyje #1" Archyvai
May 2010
Laiškai
All
|