Lapkričio 29 d. Paskutinis rudens sekmadienis. Lyja. Pilka. Tiksliau, sidabriška su violetiniais atspalviais...Buvau nužinsgniavus iki Sacre Coeur. Šlapios sekmadienio gatvės buvo kažkokios susimąsčiusios. O štai kalėdinės lemputės mirgėjo visu gražumu ir keistai atrodė baltosios bazilikos fone. Ramu... Lapkričio 30 d. Vakar vakaras, štai, buvo netikėtas. Išsiruošiau paklausyti, kaip Issamas groja jau seniai pažįstamame bariūkštyje prie Pigalle. Ten jau laukė mūsų Kalem su dar vienu vaikinu, kurio vardo taip ir nesupratau per vakarą bei mano amžiaus mergina, meilutė Elodie. Kol Issamas grojo, mes sedėjom priešais prie staliuko ir bandėm susišnekėti tame lengvame šurmulyje. Gerai, kad sekmadienis – bare ramu, kelios kompanijos, keli vietiniai keistuoliai kaip visada, reikalaujantys dar keistesnių dainų. Po smagybių bare, visi atsidūrėm pas mus namie (Kalem su mašinyte mus, šiaip ar taip, būtų parvežęs). Elodie, tiesiogine to žodio prasme, murkė man ant peties, kol katiniškai kutenau jai kaklą, o visi kiti (net trys :] ) diskutavo apie religiją, ateistus ir šiaip visokiais filosofiniais klausimais. Suktinių fone, žinoma. Žiū, jau ir trys ryto...Elodie turėjo nakvoti pas Kalem, mat gyvena Paryžiaus priemiestyje, bet taip jau gavosi, kad liko pas mus su Issamu ir nakvojo mano kambaryje ;) Ryte (koks ten rytas, pirmadienio vidurdienis) tyliai prasėlinom pro miegantį Issamą ir pradėjom naują dieną. Palydėjau ją iki metro ir užsukau į parduotuvę. Buto draugas prabudo tik kai grįžau. Toks tad mažas savaitgalio nuotykis. Net šiek tiek katiniškas. Miaou (prancūziškai...) :) O paskutinė rudens diena, nudažyta pasteliniais violetinės atspalviais, šiandien skamba šios dainos akordais: Stone Temple Pilots – Atlanta. mp3 Gruodžio 1d. Žiema. +11. Kasdienis rytinis turgelis – kvepia jūros gėrybėmis, šviežiomis daržovėmis, tabaku ir lietumi. Netrunka pasirodyti ir saulė. Ouuuuu je. Grįžus namo kaip tik dalina spindulius į mano kambarį. Pirmoji gruodžio saulė. Smagu. Bet laikas vėl kibti prie darbų... Liko 19 dienų...Pasiilgau tavęs. Labai... Gruodžio 2d. Na va. Lyja. Ir tegul!Jo didenybė kompiuteris neskubėdamas „renderina“, Issamas brazdina gitarą ir niūnuoja „Atlantą“. Lyja...Tegul. Šiandien susitikau su Sacha, ėjom į japonų restoraną „Inagiku“ (14, rue de Pontoise). Pilnu skrandžiu visada geriau sekasi darbiniai pokalbiai. Programoje: šiek jiek japoniško alaus, miso sriubytė, keturi lašišos sašimiai, tešloje apskrudintos krevetės ir daržovės, priešais mūsų akis kepamos krevetės (kaip jos į mane žiūrėjo savo juodomis akytėmis...) su šviežiomis daržovėmis ir ryžiais. Ir pabaigai „japanese ice cream dish“ – ledai, mėtos, grietinėlė ir, tikriausiai..., spanguolių uogienė :) Pilnas komplektas. Tiesa, juk buvo dar pokalbiai apie Paryžių ir meilę jam, apie tai, kodėl mėgstu Monmartre, apie darbus, apie ateities planus ir, šiaip, gyvenimo skanėstus.
Grįžtu namo – o čia kaip visada kulinariniai naktiniai Issamo sugebėjimai. Šiandien aplink mane vien nuodėmingai viliojantys gardūs kvapai... Ryt jau ketvirtadienis – kone savaitgalis. Gal vėl į kokį koncertą? Kalėdinių lempučių fone...
0 Comments
Leave a Reply. |
KAS TAI?
Mano laiškai draugams, artimiesiems, Vilniui iš to periodo, kai gyvenau gražiausiame mieste pasaulyje - Paryžiuje. SKAITYTI REIKIA NUO LAIŠKO NR.1 Laiškai iš studijų meto slepiasi "Paryžiaus die- noraštyje #1" Archyvai
May 2010
Laiškai
All
|