Spalio 19d. **************** Atvažiuok greičiau, aš tavęs labai pasiilgau. *************** Na va, užtenka tik pagalvoti ir bum. Penktadienį Peter pats paskambino ir po visų savo skubių ir neskubių darbų nudardėjau metro į beveik savą jo studiją. O, dabar ten dar daugiau fotografijų ir paveikslų, dar daugiau slovakiško chaoso, dar daugia dalykų, kuriuos Peter gali papasakoti. Elena, linkėjimai tau ;) Jis jau galvojo, kad gal ištekėjai ir turi du vaikus. Juk tokios buvo jo spėlionės. O manęs, va, jis neatspėjo. (Martynai! Greičiau...) Keisčiausia išlindus iš metro pataikyti tiesiai į sūrių, vynų, kepinių ir kitų gėrybių turgelį. Na, taip, juk derliaus metas. Kaip sunku matyti žmogų, kuriam piktoji ragana buvusi žmona grasina visiškai atimti vaikus. Bent tokį josios paveikslą jis man piešia visus tuos metus, kiek mes pažįstami...Ir kaip liūdna, kai išėjus pasivaikščioti, virš galvos besisukant sūkuriams lapų, tau sako „Tik tu taip nedaryk...“. O va parkas buvo mielas, su mažyčiu tvenkiniu ir visai nemažomis antimis, gulbėmis ir dar kažin kokiais paukščiais. Žinoma, smagiausias momentas – kai pamatai iš už krūmų atsėlinantį katiną. Bet! Jis tik ramiai sau kramsnoja žolytę...o vargšai paukščiai klykia pavojaus signalus ir žiūri į jį su baime. Taigi, sunkus tas gyvenimas, pasirodo, įtartinas ir ne visada su teigiamais nuotykiais. Bet va, vis tiek gavau dovanų mažą nuotraukų kolekciją, kuri dabar įsitaisė ant manosios studijos sienų. Kas ten buvo šeštadienį...O gi nieko įdomaus. Apsiniaukus sidabrinė diena, tad ramia sąžine pažindinausi su medžiaga, kurią man atsiuntė Sacha (Sacha Lakic, dizaineris). O va sekmadienis...Mmmm....Kitaip nei praėjęs, šis buvo ypatingai saulėtas ir NET sugebėjau išsivyniojus iš lovos iškart patraukti gaudyti prancūziško sekmadienio nuotaikos. Tik man nepatinka, kad sekmadieniais ne visos maisto prekių parduotuvės dirba...Ir ypač tos, kurios prie namų. Na, bet ne apie tai. Geriau prisiminsiu tuos visus jazzo ir bliuzo dainininkus, kurie kaip grybai po lietaus išlindo Notre Dame papėdeje. Ant tiltų, po tiltais, ant gavės kampo. O ir dainuoja juk dieviškai...Atrodo, muzika nueina iki pat pirštų galiukų. Taaaaip, man ypač patinka saulėti savaitgaliai... Vieną vakarą aptikau, kad Notre Dame bokštų viršūnės matosi pro mano langus. Vien staigmenos :) Beje, su gimtadieniu, Arminai! Juk šiandien pirmadienis. Ir vėl begėdiškai graži rudens diena. +11 laipsnių. Man patinka, patinka. Tad kaip visada – savaitinis apsipirkimas su ilgu pasivaikščiojimu, metro e.bilieto papildymas. Ir net gi pribrendo minčių griebtis pieštuko ir „pasitaškyti“ dideliame formate...tad užsukau į BHV. Beje, šiandien pirmąkart per savo visus apsilankymus Paryžiuje, sutikau metro kontrolierius. Tokie malonūs, palyginus su lietuviškais, smagiai nusiteikę. Bonjour, merci. Nors, žinoma, nemačiau kaip prancūziškieji elgiasi su mėgstančiais prasprukti neatsižymėjus... Šiandien dangus buvo beprotiškai keistas. Gražus. Lengvas. O gal tik aš taip jaučiausi. Visgi man patinka ir ruduo Paryžiuje. Spardyti kojomis nukritusius lapus. Markstytis nuo saulės. Šypsotis. Atsakyti, kai sveikinasi. Ir net dirbti lengviau, nes kai pasidaro sunku, pažvelgi pro langą ir prisimeni (ką prisimine, pamatai) – Paryžius. Kone kas antrame filme ir seriale minimas miestas, kai tik kalba pasisuka apie viso gyvenimo kelionę, svajonių darbą, apskritai, permainas...Matyt, ne veltui. *****************
Aš norėčiau, kad Tu suprastum, kodėl taip myliu šitą miestą. Ne dėl čia gyvenančių žmonių, ne dėl architektūros, ne dėl kultūros renginių ir kosmopolitiškumo, ne dėl puikių galimybių (žinoma, visa tai turi įtakos). Bet juk dėl savęs. Dėl to, KOKIA aš čia, myliu Paryžių. Tos tobulos akimirkos, šilti vakarai su vynu, dainos, šypsenos, darbai...Tos visos smulkmenos susideda į vieną didelę išsipildžiusią svajonę. Ak, kiekvienam linkėčiau nors po vieną tokią turėti. Aš norėčiau, kad Tu suprastum, kodėl vis norisi sugrįžti. Čia kartais būna taip gražu, kad gali išdrįsti apsiverkti. Aš tik norėčiau, kad Tu suprastum. Ir kad nepyktum dėl praeities prisiminimų ir mano nenoro viską užmiršti. Juk tai - dalis mano miesto. Aš tik noriu, kad greičiau mane apkabintum. ****************
0 Comments
Leave a Reply. |
KAS TAI?
Mano laiškai draugams, artimiesiems, Vilniui iš to periodo, kai gyvenau gražiausiame mieste pasaulyje - Paryžiuje. SKAITYTI REIKIA NUO LAIŠKO NR.1 Laiškai iš studijų meto slepiasi "Paryžiaus die- noraštyje #1" Archyvai
May 2010
Laiškai
All
|