Mojito. Laiškas Nr. 3

Dangus tiesiog begėdiškai nuogas! Kiaurą dieną. O man kažkodėl norisi piešti Vilnių... 


Spalio 15d.

Smagusis ketvirtadienis. Pradėkim nuo to, kad įjungė šildymą. Juhu  :) Rudeninis šaltukas lengvai sėlina ir į Paryžių, bet vis dar su puikiomis saulėtomis dienomis. Man patinka, patinka.

Kaip gera prisiliesti prie tobulai balto paveikslo...Atrodo, padėsi tašką ir viską sugadinsi. O kaip buvau pasiilgusi ieškoti prancūziškų laikraštukų, matyti suplėšytas linijas, tušu užlieti raides...

Arbata su pienu. Popiečio pasivaikščiojimas link Pompidou. Gausybė keistuolių. Senolė elgeta, valganti bananą ir griežiantį kažkokį neaiškų instrumentą. Svarbu, kad šypsosi turistams. Gal net gyvenimui. Matyt sudegusio teatro atstovas, susivėlęs, teturintis tik kelis medinis žaislus, tampomus už virvučių (kaip mėgau tokius darželyje...) ir klykaujantis neaiškius garsus. Vaidinimas. Taip, vaidinimas. Užtenka nusisukti ir vėl matai...Išprotėjusių geišų mini spektaklis. Mergaitės, atrodo, suvokia ką daro. Gal kokia akcija, manifestas. Bet taip gražu: juoda suknelė, raudona skraistė, auksiniai raštai, o aplink tik pilkas grindinys, tuštuma. Ir nebylus geišų klyksmas.

Pietūs. Darbas. Džiugesys.

Kai tokios giedros dienos, būtų beprotiška nesižavėti saulėlydžiu Paryžiuje. Vėl link Monmartro, vėl grūstys, kiekvieną kartą sau pažadu, kad tokiu metu daugiau nevažiuosi, bet...Ir man nesvarbu, kad banalu gerėtis oranžinės šviesos, su žydrais pakraštėliais nutviekstu Eifeliu. Juk gražu, juk tada supranti, kaip tau gerai, kad tu čia ir kad matai viską gyvai, o ne iš atvirutės. Na ir kas, kad aplink daugiau aikčiojančių turistų nei vietinių. Na ir kas, kad Tertro aikštės dailininkai jau po truputį pakuojasi savo teptukus ir drobes. Na ir kas...

Bet smagiausia smagiojo ketvirtadienio dalis – susitikimas su dizaineriu, kuris vėl ryt išvyksta į kelionę iki ateinančio antradienio. Oi. Mojito sujungia žmones. Tikrai. „Le Fumoir“ kavinė priešais Luvrą  – pilnut pilnutėlė (nepamirštam, kad darbo dieną) ir ten taip lengva pasijusti visa ko dalimi. Matai susitinkančias poreles, draugus, vienišius, kuriem užtenka tik skaityti laikraštį šitam gyvenimiškam šumulyje. Ec. Taigi, mojito. (Gerai, kad ne aš mokėjau...nes po 12 eurų...ir išragavom kievienas po tris). Lengvai kalbėjomės apie darbus, apie projektus, būsimus ir esamus, apie gyvenimą, apie Prancūziją, apie Lietuvą (jam labai patinka mūsų prezidentė, sakė cool šukuosena ir tokia visa pati uch), apie antras puses, apie sportą, apie įkvėpimą ir ateities ambicijas. Smagu. Manau, užmezgėm ryšį, dabar belieka toliau megzti kelią tinkamai besidarbuojant. Prašnekėjom turbūt 2,5 val., po kurių jis numynė namo dviračiu (visiškai suprantu kodėl, nes su mašina Paryžiuje niekur nespėtum), o aš nukulniavau gerai pažįstamomis gatvėmis.

Vienuolikta valanda vakaro. Ką gi, dar spėju paeiti kelis šimtus metrus su naktinėjančiu turistu, kuris klausė kelio link Pompidou. Jaunuolis iš Izraelio, bet mama jo iš Ukrainos, ten daug lietuvių, o kaip faina, reiks nueit ir ant Sacre laiptų, ieškau naktinių įdomybių nuotraukoms, antrą kartą Paryžiuje, aš penktą, taip, dabar jau šalta, na, iki, gerų nuotykių, gero kelio namo. Smagu. O prie pat savo namų dar sutinku besiblaškančią turistę, ieškančią kažkokios gatvelės, kurios, deja, nerandu ir aš žemelapyje. Tos smulkios gatvės...Et, tiek to. O kodėl MANĘS visi klausia, kur reikia eiti?

Smagusis ketvirtadienis. Grįžtu namo, kai Lietuvoje jau penktadienis. Su gimtadieniu, Osvaldai!

Spalio 16d.

Vėl sapnuoju namus ir namiškius. Vilnių. Penktadienis! Ką gi, šiandien saulės nėra, bet nuotaika pati geriausia. Nežinau, ką veiksiu vakare, nežinau su kuo susitiksiu, žinau tik tiek, kad pagaliau reikalai juda į priekį.

Eee, jau Peter grįžo iš Slovakijos. Reikia parašyti. Reikia ir Salvo pagaliau atiduotą savo paveikslioką, kurio jis prašė kai dar buvau Lietuvoje. Na, gerai, einu arbatos. Su pienu. Cinamoną pamiršau namie... Na, ir du raguolius pagriebsiu...