Spalio 22d. Na štai, panašu, kad po truputį atsiveria visos galimybės. Vakar kiaurą dieną lijo, smulkiai barbeno į mano stogą. O apačioje gyvenimas atrodė kaip iš pasakos – vienuoliai lietuje su smailėjančiais gobtuvais buvo panašūs į elfus, balos didėjo ir brėžė neaiškiais mistiškas formas. Kartais man patinka lietus, kartais ne. Ir kartais negaliu patikėti, kad tas piešinys, pakabintas ant sienos, yra mano... Susitikimas su Sacha. Hmnn, suklaidinau jus ir pati susiklaidinau, kai anąkart žodį „bike“ išsiverčiau pirmąją reikšme, nes aplink stovėjo eilės materialių dviejų ratų reikšmių...Į vakarinį susitikimą Sacha atlėkė manęs pasiimti su motoroleriu. Ou je baby, kaip buvo smagu nardyti gatvėmis. Ir jokių kamščių! Prancūziškų patiekalų kavinė, kur Sacha gerai pažįstamas. Užėjus aštrus kavos kvapas kažkodėl priminė man tas senas tarybines kavines Vilniuje, ypač tą, kuri prie vaikų poliklinikos Antakalnyje ir kur mama mane vesdavosi deserto po nemėgstamų procederų. Taigi...jaukus lietuviškas kvapas, freska ant sienos, pasakojanti būtent to Paryžiaus kvartalo istoriją, savininkas, pats aptarnaujantis klientus ir keistai, kaip animacinio filmuko personažės, besijuokiančios prancūzės prie gretimų staliukų. Kas valgo daugiau, kas valgo mažiau (čia, savaime suprantama, aš...), bet kalbėjom abu vienodai daug. Ir kaip keista buvo, kai pamatėm, kad mūsų idėjiniai eskizai beveik identiški, kad vienodai įsivaizduojam būsimą pateikimą ir dar daugelis dalykų, kurie atrodė tiesiog neįtikėtinas sutapimas. Du visiškai skirtingi (matyt ne tokie jau ir skirtingi) žmonės, iš svetimų kraštų, su kitokia patirtim ir kitokia pasaulėžiūra...o, va, žiūrėk, viskas vienodai...Skanus naminis vynas, linksmos padavėjos, klegantys klientai – man patinka tokia darbo atmosfera :) Žinoma, ji laikina, bet vistiek ! Ooo, paskui sekė desertai...Šokoladas, traškus sausainis, šokoladiniai ledai...mmm. Kaip tik man - pagal rekomendaciją :) Ir vėl gi – išlaidos nurašomos į reprezentacines (matyt). O kavinės savininkui patiko mano eskizas! Sakė pakabintų tokį „va čia“ :) Gal reiks kada kokį atnešti?.. Žodžiu, vakaras buvo smagus, su nuotykiais kaip visada, ateitis šviesėja, lietus baigėsi vakar ir šiandien nedrąsiai spigina saulė pro debesis. Man patinka. Reik eiti prie darbų...Nors gal dienos pradžiai į parduotuvę? Spalio 24d. Pagaliau jis atvažiavo ir aš galiu džiaugtis Paryžiumi kitaip. Vakar, prieš pasitikdama, dar spėjau keletą minčių vienam mini projektėliui sugeneruoti. Čia irgi gerai. Ypač kai projektėlis Monake, į kurį, visai tikėtina, kad nuvyksiu. „Ką darai?“ „Tuoj eisiu su savo fiancé pasivaikščioti po vakarinį Paryžių“ „O aš klausau nuostabaus džiazo ir gurkšnoju romą...Gal jums rekomenduoti kokią vietą pavalgyti?“ „Neee, mes šiandien tik apsižvalgysim.“ Keista. Bet dar keisčiau vaikščioti gatvėmis susikibus rankomis ir visiškai nejausti, kad....Paryžiuje. Čia dabar, bent laikinai, namai ir darbas...Ir taip jauku, paprasta ir gera, taip visiškai suprantama. Lyg taip ir turėjo būti visą gyvenimą. Čia ir niekur kitur. Pasiėmę butelaitį raudono vyno ir sūrio ieškom jaukios vietos naktinėjimui. Ant vieno tilto groja senukas su akordeonu...Ak, kaip jo aš pasiilgau...Vėl „Amelie“ nuotaikos ir šnabždesiai. Ir vėl siurprizas – už kelių žingsnių vos ne Cirque du soleil instaliacija. Matyt gyvenimo mėtytas ir vėtytas vyrukas turi tikrai savitą pasaulio matymo viziją, nes tie visai fontanai, skėčiai ir lemputės vidurį nakties atrodė tikrai keistai ir stebinančiai. Vien už kelias smulkias monetas... Kaip ir planuota – Promenade vietoje prie Notre Dame jau iš tolo išgirstu pažįstamus balsus ir gitaros melodijas. Nikerson, Cham ir Christian. Tik va, jiems jau šalta, tai spėjom paklausyti tik kelių dainikių. Kaip mielai jie visi sveikinosi su Martynu. Žinoma, be bučinukų, nes jie - tik man :) Po koncerto mudu padėjom Cham‘ui ir Christianui nunešti aparatūrą iki mažosios mašinytės. Priminė man senus laikus, kai taip darydavom su Elena. Oooo, juk niekas iš tiesų per daug ir nepasikeitė. Ar ne? Su Martynu nužingsniavom link Pont des Arts skanauti vyno. Ten kaip visada – minios žmonių, didesni ir mažesni būreliai sustoję, sutūpę, susėdę. Ir toks šurmulys, kad atrodo būtum geriausioje Paryžiaus kavinėje...O tuo metu po kojom teka Sena, plaukia turistiniai laivai laiveliai ir restoranai, o vaizdas vėl primena pasaką su savo siurrealistiniais žaliais atspindžiais ir geltonom šviesom. Kažkur tolumoje – ugnies artistai...O čia – mano žmogus, vynas ir namų jausmas. Viskas taip, kaip turi būti. Paryžiuje.
Šiandien lyja. Smulkiai. Iš lėto dažo pilkais pustoniais namų sienas lietus. Elfai – vienuoliai vaikšto kaip visada be skėčių. Namuose skamba Carla Bruni ir kvepia šiltais raguoliais. Mes irgi iš lėto pradedam prancūzišką šeštadienį, kurio valandos atneš tikrai neaiškų ką....Minutės. Sekundės. ********************** Tik tik. Tik. Tik tu čia ir dabar, su manimi ir man nieko daugiau nebereikia. Už lango dūzgia danguje lėktuvai... **********************
0 Comments
Leave a Reply. |
KAS TAI?
Mano laiškai draugams, artimiesiems, Vilniui iš to periodo, kai gyvenau gražiausiame mieste pasaulyje - Paryžiuje. SKAITYTI REIKIA NUO LAIŠKO NR.1 Laiškai iš studijų meto slepiasi "Paryžiaus die- noraštyje #1" Archyvai
May 2010
Laiškai
All
|