Kiemo išplanavimas nulėmė tam tikras dekoro zonas. Viename kampe, ant neaukštos kalvelės, buvo sukurta „foto studija“, naudojant vintažinius lagaminus, senus paveikslų rėmus, rankų darbo fotografavimosi aksesuarus ir pan., o iš natūralaus audinio sukurta simboliška užuolaida saugojo nuo žvilgsnių iš už teritorijos ribų.
Dekorui buvo panaudoti ir kieme augantys aukštaūgiai medžiai. Ant vienos poros buvo sukabintos jaunųjų augintinio nuotraukos, ant kitos poros – paveikslų rėmai, puikiai tinkantys linksmoms svečių fotosesijoms.
Bijūnai, papildę tiek foto studijos, tiek linkėjimų rašymo vietas, buvo pasirinkti ne veltui – bijūnų puokšte puikavosi jaunoji.
Daugiausia svečių dėmesio susilaukė gausiai nukrautas užkandžių stalas nedidelėje terasoje: produktai ir jų pateikimas buvo dalis dekoro koncepcijos. Skirtingiems lygiams sukurti buvo naudotos paprastos rudu popieriumi apvyniotos dėžės, skirtingų dydžių ir formų mediniai padėklai bei pjaustymo lentelės, moliniai puodeliai, medinės dėžutės. Žaismingumo suteikė į maisto produktus susmeigti užrašai, pavyzdžiui, „suvalgyk mane“, „skanaus!“, „gardžiosios alyvuogės“ ir t.t. Vietos ant šio stalo surado ir prieskonių vazonėliai – juk smagu pagardinti kąsnelį šviežiu baziliko lapeliu. Na, o paskanauti vaišių kvietė užrašas ant kreidos lentelės.
Dvaro vidus jau pats savaime buvo gausiai dekoruotas, tad papildomų detalių įvesti nereikėjo. Užteko sukurti centrines kompozicijas ant stalų. Vietoj paprastos stalų numeracijos buvo pasirinktas žymėjimas skirtingais prieskoniais: bazilikas, rozmarinas, čiobrelis, mėta. Tad kompozicijas sudarė senos knygos, perrištos natūralia virvele, ant jų rikiavosi tam tikro prieskonio vazonėlis, nėriniais puoštos žvakidės bei šventiškai pasipūtęs bijūno žiedas.
Straipsniuką galite rasti ir čia.