Žodžiai. Tylūs, nebylūs. Jie buvo man svarbūs. Jie - vienintelė galimybė prasibrauti į sielos gelmes, kurios man visada būdavo uždarytos. Bet žodžiai. Jie buvo man svarbūs...

                                            „Ironiškai (vyrams)“ 

Kriaušės lapu,
mėnuliui per plikę,
ak, dėl Dievo meilės,
tik nebūkit supykę

Mes slepiam jus fleitos skylutėj,
vėjais užpūtę akis,
trumpai, trumpiau,
gal dar truputį

Oh, garcon

leisk tavo dūšią šiandien
paimt skolon                                                                                                                                                                                          2005 09 30

                                            “Jazzzz…” 

Le concierge šiandien tylus.
Pro pirštus - skrybėlė, pamažu,
kol dar ąžuolu kvepia,
pro brangių moterų, pigių vyrų žvilgsnius
Prisėdi
"To paties, padavėjau... "

Įkvėpti nespėji, iš akių pradeda snigti,
senukas akordeono dėžutėj nutyla.
Tau lūpom atvirkščiai lyja
                      pirštais glosto, bėgioja
                          tai juodas, tai baltas, juodas ir baltas
užgęsta šviesa, tarp žmonių susirango tyla,
po kojom balsai vinguriuoja
                      lėtai atsimerkia, užmerkia
                        rankos nuodėmingai vilioja
                        juodas ir baltas, tai juodas, tai baltas
Užspringsti
pro dūmus minčių negirdi,
žodžiai panagėm bėgioja -
stiklinės lėlės ir gilės
taurėj neskęsta
    dar po vieną, už vieną...
                    tai juodas, tai baltas, ir juodas, ir baltas

Rašyk, vyzdžiuose vašku,
kol dar senukas...
"Bis! Dar du! "

Ketursiūlis žvilgsnis suyra,
susisuka  nuorūka, lyja, į viršų,

    apsirūkęs demiurgas užmiega pamišęs.                                                                                                                                            2005 09 25

                                              „Rytiniai sutrikimai“  

Juodi perlų karoliai.
Iš Tavo delnų man po kojom,
pavasario pūkais,
kur paslėpei mane.

Tavo upės akių,
įrėmintos kabančio miesto peizažų,
nutyla prieš matinį rytą,
kai po samanom slepias dangus,
o virš jų - - - nubunda.

Pusryčiams - tylos trupiniai,
tik akyse - maldaujančiai - paguodos.
Į lėkštę
nubyra debesų eskizai,
kuriais apsitveri, žaizdas išsilaižai.
Apipili paskui Tu viską pienu.

O man - pavasaris stiklainyje,
maišytas su iškarpom apie Tave,
net katinas nebenuvalo šonais dulkių.

Ryte lietum sugrįžta pernykštės mintys

- toli, kad net akis paskausta,
ir šalta, tarsi sudaužius savo paskutinį sapną,
o nieko nieko nebereikia,
tik trūksta apkabinimo
iš tolo
ir tokio šalto išdarkyto rankos paspaudimo,
kai išeini, kaskart tylėdamas negrįžti -                                                                                                                                                    2006 03 23

                                              „Pakelk akis“ 

Taip tuščia
kai eini kai gyveni
girdi tik žolę augant

kai negali skaityt akių
skaitai tik žalią
medžių spalvą

Ir plaukuose
šnabžda tik naktis
ant krentančių blakstienų
miega rytas

ir būna tuščia
kai užspringsti nuo šukių
ir noris verkt
o negali
nes vėl gi

tuščia

Ir pamiršti kvėpuot
nes nieks neleido upei gimti
ilgiesi ko nebuvo
taip tuščia
nes nemoki pasirinkti

Išalkę Grįžulo Ratai
nurimę
taip tuščia

turi teisę sapnuoti

nieko kito neduoda
tuščias
medžių likimas

prabudus vis tiek
žinai
kad tuščia
                                                                                      2005 08 12

                                                   „Jis vaikšto vienas II"  

Kakavos skonio dienoje
pabunda tingiai. Pramerkęs vieną akį
(tarsi kitos netekęs būtų kovoje)
jis saldžiai apsidairo. Drąsiai,

kandžiu žvilgsniu sutraiškęs naktį,
jis nužengia ant kvepiančios citrinomis
žolės. Nagais kabindamasis į gyvenimo pilnatvę
jis visada ramus. Ironiškomis

dienomis jis mėgsta žaisti su sekundėm.
Bet pasiduoda kartais - leidžia nugalėti -
prabyla akimis. Meluoti niekas nemokino,
tad vaikšto vienas. Ir savo mantrą murkia mintimis.

Kakavos skonio dienoje
prabudęs tingiai, jis nori nebegrįžti.
(Vis tiek pakėlęs galvą kelio nematys.)
Jis vaikšto vienas. Ir jis nebijo pasiklysti.
                                                                                          2005 01 09

                                                   „Arbata“ 

Tu pametei dieną, kuri
buvo vakar.
Ramu.
Sidabrinis katinas tupi
po tiltu.
Kasdien praeini pro
garuojančią upę
ir medžiams pamerki akį.
Jie žino.

Šiandien tau šalta –
ryte nespėjai išgerti
arbatos.
Katinas tupi
ne savo krante.
Tau skauda akis.
Pravirkdei svetimus medžius.
Arbatos nespėjai
išgerti...

- Naktį nukrito žvaigždė!

Tiesiai tau į plaučius.
7 gramai dangaus
prispaudė, įsmigo.
Tu nespėjai išgerti arbatos.
Pritrūkai dviejų su puse įkvėpimų.
Rytoj aš tau atnešiu
arbatos.
Ir medžiai ryt vėl bus nurimę...
                                                                                        2005 04 27

                                                    "Be pavadinimo"

Kai verkia angelai
stikliniai rutuliukai
stiklinėmis akim sutraiškyti mėgina
degančias liepsnas
- pro langą -
lyja rugiagėlėm lininėm                                                                                                                                                                            2005 08 08

Copyright © Lina Ruokienė