Lapkričio 13d. Nežinau, kaip jūs, bet aš nekreipiu dėmesio į tai, ar penktadienis trylikta, ar ne...O kaip šiandien kažkur skaičiau, prancūzai irgi labiau linkę tikėti, kad tokios dienos – puiki proga patikrinti savo sėkmę, o ne drebėti praėjus po kopėčiomis. Tiesa, šiandien negalėčiau pasigirti kažkokiais super mega pasiekimais, bet vis dar gyvenu vakarykščio įkvėpimo nuotaikomis. Iš niekur atėjusi idėja (bet jos juk iš kažkur pasirodo?..), taip pagavo mane, kaip kokia užplūdusi banga, ir nusinešė į kūrybinį vandenyną. Norėjau kuo greičiau viską iš metafizinio lygmens perkelti į materialų pavidalą, kuo greičiau pažaboti turinį, kad tik jis niekur neištirptų. Dabar belieka laikyti špygas ir tikėtis, kad apskritai restorano projektui Monake bus uždegta žalia šviesa ir galėsiu toliau generuoti savo mintis. Sachai jos irgi patiko, tad viskas gerai. Na taip, susitikom vakar su Sacha (kirčiuoti jo vardą, kaip paaiškėjo, reikia ne su riestiniu ant pirmos a, o su dešininiu ant paskutinės a...). Pasičiupo mane iš namų pakeliui iš susitikimo su „Roche Bobois“ vadovais ir kadangi prancūziškai vakarienei dar buvo anksti, užsukom į „keistų žmonių barą“ Bastille rajone. Po vieną kokteilį. Puikus fonas apkalbėti piniginius ir kūrybinius reikalus. O kas keisčiausia, vis nušokdavom nuo kalbų apie vieną projektą prie mano gyvenimo Lietuvoje ar kaip aš pasiilgau salsos, nuo svaičiojimų apie kitą projektą, prie jo istorijų apie keliones. Bet juk gerai! Įtampos „bosas – pavaldinys“ nesijaučia... 20h nužingsniavom į už kelių gatvelių esantį restoranėlį „Chez Paul“, kur eilinį sykį Sacha visus pažįsta...Vėl – tradicinė prancūziška virtuvė, kelis dešimtmečius nekeistas interjeras, intriguojantys paveikslai, ranka rašytas meniu ir besišypsantys padavėjai. Vištiena su gomurį glostančiu sviesto padažu tikrai priminė namų maistą...O desertas...Mmm...Kriaušė, mirkyta vyne, su vaniliniais ledais ir džiovintais vaisiais. Na, tiesiog nuodėmingas patiekalas ir (kol kas) mano mėgstamiausias iš visų ragautų ;] Pašnekesio temos vis keitė vieną kitą ir namo vėl galiausiai parsiradau apie vidurnaktį. Te tau ir darbo susitikimai Paryžiuje. Lapkričio 15d. Metai ir devyni mėnesiai. Ir kas galėjo tada pagalvoti, kad Paryžius mus sujungs visam likusiam gyvenimui. Ir dar mat susipažink penki žingsniai nuo tos vietos, kur prieš 25 metus pirmąkart susitiko mano tėvai. Myliu. Su M. diena! M. M. M. Dabar pats metas pasidalinti šeštadienio nuotykiais. Po sunkios dienos, ieškant įkvėpimo nemėgstamam dalykui, atgaiva buvo užsukti pas Issam‘ą. Besiklausant kaip jis ruošiasi, prisimena dainas prieš šeštadienio koncertėlį bare, aptikau savyje kibirktį toliau eskizuoti ir nugalėti mažytę idėjinę krizę. Nėra nieko geriau kaip piešti pagal muziką. Sutartu laiku mūsų atvažiavo pasiimti Issamo draugas, su kuriuo jis visada groja tam bariūkštyje. Jau tie arabiški vardai tikrai ne man, beveik niekada pirmąkart nesuprantu, koks tas vardas...Kalem, regis, toks šįkart buvo. Tai va, Kalem atvažiavo iš centro su žmona ir kūdikiu (toks mielas berniukas, iškart norėjosi sau pasiimti...), tad dar užvežėm juos namo ir patraukėm atgal į Paryžiaus centrinius linksmybių rajonus.
Ooo...bare geriau nesirodyti, kai rodo futbolą ir žaidžia Prancūzijos rinktinė. Žmonių milijonas, ausų būgneliai ruošiasi sprogti...Ačiū dievui, (o gal ir ne?) su vienu įvarčiu laimėjo prancūzai. Muzikantai pradėjo ruoštis, derintis, laidelius vedžiotis. Prie dviejų kompanijos prisidėjo dar nemažas būgnininkas ir juokingai mažas bei smulkus jaunuolis groti su visais kitais smagiais instrumentais. Kai pagaliau sienas suvirpino muzika ir dainų žodžiai buvo jau 23.30h. Mažoj patalpoj susispaudė tiek žmonių, kad džiaugiausi iš anksto radusi, kur prisėsti. Prigėrusios amerikietės šoko ant suolų, vos išgirdusios „Sweet home, Alabama“ akordus. Jaunos britės ir prancūzės, atrodančios lyg būtų pabėgusios iš parodijų teatro su savo trumpais pūstais sijonais, šaudė akutėmis į muzikantus. Prancūzų kompanija, kurios vienas jaunuolis paskui prisėdo būgnais pagroti, ir, turiu pasakyti, šauniai „pavarė“. Žodžiu, publika pati įvairiausia ir buvo tikrai smagu. O ypač smagu, kai muzika užvedanti, gali užmiršti kūrybinius rūpesčius ir nustoji žiūrėti į laikrodį. Smagybės baigėsi apie trečią ryto. Kol susipakavo, kol susivyniojo, lauke spėjo penkias minutes palyti. Čia, Paryžiuje, visada lyja naktimis, o dienos giedros (puiku!). Iki namų parvežė, tad ramiai dairiausi į niekada nemiegančio miesto gatves...Pusė keturių. Geras šeštadienis. O šiandien nuo ryto (kada jis man prasidėjo?) bažnyčios be perstojo skambina varpais. Saulės blyksnių pilnoje palėpeje jaučiu piešimo nuotaiką...
0 Comments
Leave a Reply. |
KAS TAI?
Mano laiškai draugams, artimiesiems, Vilniui iš to periodo, kai gyvenau gražiausiame mieste pasaulyje - Paryžiuje. SKAITYTI REIKIA NUO LAIŠKO NR.1 Laiškai iš studijų meto slepiasi "Paryžiaus die- noraštyje #1" Archyvai
May 2010
Laiškai
All
|