Gal "Paris" arbatos?

Prabangai leidžiu sau galvoti, kad pavasaris ims ir ateis kovo 1- ąją. O ką gali žinoti?

Kvepia šiluma, sniegą vis dažniau pakeičia lietus, saulė vėl kutena paširdžius, norisi eiti prasisegus paltą ir nusipirkti gėliųųųųų....

O kol banalumas iš lėto su tokiomis mintimis tipeno paskui mane, mažytė Paryžiaus dalelytė atsidarė Pilies g. pradžioje. „Pilies šokoladinė“. Čia, mano džiaugsmui, galima atrasti saldainių su pelėsiniu sūriu (tiesa, vakarop jų jau dažnai nebebūna) ir paskanauti arbatos tuo tokiu artimu ir mielu pavadinimu – „Paris“. Ir nors šokoladinė dar kvepia dažais, vietoj to, kad viliotų praeivius šviežių skanėstų aromatais, ten jau norisi būti ir užsibūti. Paskanauti sūrio pyrago su pienišku šokoladu...Ar net kaskart einant pro šalį, užsimerkus ir pažadėjus sau „daugiau ne ne ne“, eilinį kartą nusipirkti du saldainius. Sau ir Jam.

Na, o kai jau sutemę ir skubi namo pro Valdovų rūmus, pagautas stebuklingos nuotaikos imi ir pamatai kentauro šešėlį ant sienos. Nesvarbu, kad puikiai suvoki, jog tai tik šalia stūgsantis paminklas. Bet, štai – kentauras Vilniuje :] Tada, kaip Paryžiuje, išsitrauki foto aparatą ir užfiksuoji šį mažą, tik tau vienam suprantamą stebuklą. Kišenėje tuo metu spurda šokoladas...o mintyse iš tolo pradeda skambėti daina "Loin de Paname" iš filmo „Paris 36”.

Tekstas ir iliustracijos copyright© Lina Kaušylaitė

Paris, Paris
T'es ma seule famille
Paris, Paris
Y'a qu'chez toi qu'mon coeur brille
Paris,
Si j'te revois pas dès d'main
Paris, je vais mourir
De microbes chagrin