|
Spalio 27d. Dar tik antradienis, o atrodo, kad jau praėjo visa darbo savaitė. Galvoje viska ūžia, nepadeda net penktas arbatos puodelis. Bet prisiminkim, kokios buvo dienos prieš tai. Mmm...  Sekmadienis - saulėtas ir nepadoriai šiltas. Nukeliavom su Martynoku į Jardin du Luxembourg ieškoti keptų kaštonų. Ir radom! O kaip gi :) Kiek džiaugsmo, uch....Kaip gera įsitaisyti krėsluose, na ir kas, kad metaliniai, bet tūpte nutūpti prancūzų (Cha, galvojot balandžių!)...Kaip gera gliaudyti karštą kaštoną, laikyti rankoje mažutį, kartais pūkuotą, kamuoliuką ir atsikandus, pajusti vasaros naktinėjimų skonį...Kažkodėl kaštonas priminė saldžią bulvę nuo laužo, išvis, kažkoks nenusakomas jo skonis. Kaštoninis, prancūziškas. Ir pardavėja, primenanti tarybinę „bufetavą“, klegančią su visais praeiviais niekus...Rudens skonis. Taip. Rudens Skonis (iš didžiųjų raidžių) po žydru dangum, maloniai šildančia saule ir karamelinių lapų krūvomis, kurias taip norisi išspardyti...  Pagaliau žinosiu, koks nuostabus ruduo Paryžiuje. Kaip senstelėjęs paveikslas, paauksuotais rėmais, kvepiantis skrudintais kaštonais ir šnabždantis Bonjour, Mademoiselle...Bonjour. Galiausiai, juk ruduo Paryžiuje - tai ir vis dar linksmi muzikantai ir klykiančios vaikų turistų grupės ant Sacre Coeur laiptų. Mus abu taip lengva pastebėti minioje. Cham‘as visada suranda du šviesių plaukų kuokštus. Ar tai būtų Monmartre, ar tai būtų Promenade prie Notre Dame.  Romantiški vakarai namuose su vynu ir žvakėmis. Galima greitai priprasti prie tokios kasdieninės rutinos. Viskas įmanoma. O, pirmadienis pirmadienis. Žiauriai ankstyvas rytas, nes 7h jau važiavau traukiniu su Sacha (dizaineriu) į Bourges miestelį, 2 valandų kelionės atstumu. Ten susitikom su projekto partneriu Padja jo namuose. Žinot, dienos pabaigoje jau beveik supratau serbų kalbą :) Mat jie abu nesikuklino ir kalbėjo savo gimtąją kalba, nepamiršdami esminių dalykų išversti ir man. Bet paskui gi žiū, bestebėdama kaip jie kalba ir kaip gestikuliuoja, ką rodo ir kur pirštu baksnoja brėžiniuose, jau galėjau daaaaaaaaaaug ką suprasti. Pertrauka nuo darbų. Pietūs namuose buvo sotūs ir skanūs, su tradiciniais patiekalais ir dviguba šokoladinių putėsių porcija (Padjos receptas). Desertai mano silpnybė, nes juk šokoladui visada atsiranda vietos...Atgal į Paryžių patraukėm pusę šešių. Galvojat taip ramiai viskas ir baigėsi? Oooo....stotyje manęs laukė netikėtumas.  Sėdim sau su Sacha, laukiam traukinuko ir prieina gi toks intelekto nesužalotu veidu vyriškis, su popieriuku išmaldai prašyti, žemėlapiu ir prabyla žiauriu rusišku akcentu nei tai angliškai, nei tai prancūziškai. Lietuvis! Mat ant popierėlio išvis neaiškia kalba parašyta „Iki Lietuvos 2000km“ ir baksnodamas į žemėlapį, kaip, va, toli nuo Prancūzijos Lietuva, prašo duoti nors kelias monetas kelionei...O aš mirštu juokais, negaliu nė žodžio pratarti, Sacha irgi kikena, bet visgi duoda monetėlę ir lietuviško įvaizdžio kūrėjas bando paspausti jam ranką, sakydamas kad Lietuvoje taip sveikinamasi, o ne „pfff, prancūziškai su bučinukais“. Na, šakės. Žinoma, norėjau aš jam ką nors pasakyti, bet...  Aš čia taip stengiuosi kurti teigiamą ir nuostabų Lietuvos įvaizdį, o, va, sutinku išmaldos zirziantį lietuvį, kuris beje, kaip, vėliau mačiau, turi net ir mobilųjį telefoną, o kelionei mat prašo pinigų...Ir ką sutikęs tokį kitatautį gali pagalvoti, žmogau? Ecccc....Ir dar toks įkyrus buvo.
Žodžiu. Galiausiai grįžau namo, kur manęs laukė būsimasai, išviręs puodą skanios sriubytės, įpylęs taurę balto vyno ir plačiai besišypsantis, nepaisant, kad visai dienai buvau jį palikus vieną. Dar tik antradienis, o atrodo, kad jau praėjo visa darbo savaitė...Gerai, kad Paryžius šiandien man žadą ramybę...Einu jos ragauti.
0 Comments
Spalio 22d. Na štai, panašu, kad po truputį atsiveria visos galimybės. Vakar kiaurą dieną lijo, smulkiai barbeno į mano stogą. O apačioje gyvenimas atrodė kaip iš pasakos – vienuoliai lietuje su smailėjančiais gobtuvais buvo panašūs į elfus, balos didėjo ir brėžė neaiškiais mistiškas formas. Kartais man patinka lietus, kartais ne. Ir kartais negaliu patikėti, kad tas piešinys, pakabintas ant sienos, yra mano...  Susitikimas su Sacha. Hmnn, suklaidinau jus ir pati susiklaidinau, kai anąkart žodį „bike“ išsiverčiau pirmąją reikšme, nes aplink stovėjo eilės materialių dviejų ratų reikšmių...Į vakarinį susitikimą Sacha atlėkė manęs pasiimti su motoroleriu. Ou je baby, kaip buvo smagu nardyti gatvėmis. Ir jokių kamščių!  Prancūziškų patiekalų kavinė, kur Sacha gerai pažįstamas. Užėjus aštrus kavos kvapas kažkodėl priminė man tas senas tarybines kavines Vilniuje, ypač tą, kuri prie vaikų poliklinikos Antakalnyje ir kur mama mane vesdavosi deserto po nemėgstamų procederų. Taigi...jaukus lietuviškas kvapas, freska ant sienos, pasakojanti būtent to Paryžiaus kvartalo istoriją, savininkas, pats aptarnaujantis klientus ir keistai, kaip animacinio filmuko personažės, besijuokiančios prancūzės prie gretimų staliukų. Kas valgo daugiau, kas valgo mažiau (čia, savaime suprantama, aš...), bet kalbėjom abu vienodai daug. Ir kaip keista buvo, kai pamatėm, kad mūsų idėjiniai eskizai beveik identiški, kad vienodai įsivaizduojam būsimą pateikimą ir dar daugelis dalykų, kurie atrodė tiesiog neįtikėtinas sutapimas. Du visiškai skirtingi (matyt ne tokie jau ir skirtingi) žmonės, iš svetimų kraštų, su kitokia patirtim ir kitokia pasaulėžiūra...o, va, žiūrėk, viskas vienodai...Skanus naminis vynas, linksmos padavėjos, klegantys klientai – man patinka tokia darbo atmosfera :) Žinoma, ji laikina, bet vistiek ! Ooo, paskui sekė desertai...Šokoladas, traškus sausainis, šokoladiniai ledai...mmm. Kaip tik man - pagal rekomendaciją :) Ir vėl gi – išlaidos nurašomos į reprezentacines (matyt).  O kavinės savininkui patiko mano eskizas! Sakė pakabintų tokį „va čia“ :) Gal reiks kada kokį atnešti?.. Žodžiu, vakaras buvo smagus, su nuotykiais kaip visada, ateitis šviesėja, lietus baigėsi vakar ir šiandien nedrąsiai spigina saulė pro debesis. Man patinka. Reik eiti prie darbų...Nors gal dienos pradžiai į parduotuvę? Spalio 24d. Pagaliau jis atvažiavo ir aš galiu džiaugtis Paryžiumi kitaip. Vakar, prieš pasitikdama, dar spėjau keletą minčių vienam mini projektėliui sugeneruoti. Čia irgi gerai. Ypač kai projektėlis Monake, į kurį, visai tikėtina, kad nuvyksiu. „Ką darai?“ „Tuoj eisiu su savo fiancé pasivaikščioti po vakarinį Paryžių“ „O aš klausau nuostabaus džiazo ir gurkšnoju romą...Gal jums rekomenduoti kokią vietą pavalgyti?“ „Neee, mes šiandien tik apsižvalgysim.“  Keista. Bet dar keisčiau vaikščioti gatvėmis susikibus rankomis ir visiškai nejausti, kad....Paryžiuje. Čia dabar, bent laikinai, namai ir darbas...Ir taip jauku, paprasta ir gera, taip visiškai suprantama. Lyg taip ir turėjo būti visą gyvenimą. Čia ir niekur kitur. Pasiėmę butelaitį raudono vyno ir sūrio ieškom jaukios vietos naktinėjimui. Ant vieno tilto groja senukas su akordeonu...Ak, kaip jo aš pasiilgau...Vėl „Amelie“ nuotaikos ir šnabždesiai. Ir vėl siurprizas – už kelių žingsnių vos ne Cirque du soleil instaliacija. Matyt gyvenimo mėtytas ir vėtytas vyrukas turi tikrai savitą pasaulio matymo viziją, nes tie visai fontanai, skėčiai ir lemputės vidurį nakties atrodė tikrai keistai ir stebinančiai. Vien už kelias smulkias monetas... Kaip ir planuota – Promenade vietoje prie Notre Dame jau iš tolo išgirstu pažįstamus balsus ir gitaros melodijas. Nikerson, Cham ir Christian. Tik va, jiems jau šalta, tai spėjom paklausyti tik kelių dainikių. Kaip mielai jie visi sveikinosi su Martynu. Žinoma, be bučinukų, nes jie - tik man :) Po koncerto mudu padėjom Cham‘ui ir Christianui nunešti aparatūrą iki mažosios mašinytės. Priminė man senus laikus, kai taip darydavom su Elena. Oooo, juk niekas iš tiesų per daug ir nepasikeitė. Ar ne?  Su Martynu nužingsniavom link Pont des Arts skanauti vyno. Ten kaip visada – minios žmonių, didesni ir mažesni būreliai sustoję, sutūpę, susėdę. Ir toks šurmulys, kad atrodo būtum geriausioje Paryžiaus kavinėje...O tuo metu po kojom teka Sena, plaukia turistiniai laivai laiveliai ir restoranai, o vaizdas vėl primena pasaką su savo siurrealistiniais žaliais atspindžiais ir geltonom šviesom. Kažkur tolumoje – ugnies artistai...O čia – mano žmogus, vynas ir namų jausmas. Viskas taip, kaip turi būti. Paryžiuje. Šiandien lyja. Smulkiai. Iš lėto dažo pilkais pustoniais namų sienas lietus. Elfai – vienuoliai vaikšto kaip visada be skėčių. Namuose skamba Carla Bruni ir kvepia šiltais raguoliais. Mes irgi iš lėto pradedam prancūzišką šeštadienį, kurio valandos atneš tikrai neaiškų ką....Minutės. Sekundės. ********************** Tik tik. Tik. Tik tu čia ir dabar, su manimi ir man nieko daugiau nebereikia. Už lango dūzgia danguje lėktuvai... **********************  Spalio 19d. **************** Atvažiuok greičiau, aš tavęs labai pasiilgau. ***************  Na va, užtenka tik pagalvoti ir bum. Penktadienį Peter pats paskambino ir po visų savo skubių ir neskubių darbų nudardėjau metro į beveik savą jo studiją. O, dabar ten dar daugiau fotografijų ir paveikslų, dar daugiau slovakiško chaoso, dar daugia dalykų, kuriuos Peter gali papasakoti. Elena, linkėjimai tau ;) Jis jau galvojo, kad gal ištekėjai ir turi du vaikus. Juk tokios buvo jo spėlionės. O manęs, va, jis neatspėjo. (Martynai! Greičiau...) Keisčiausia išlindus iš metro pataikyti tiesiai į sūrių, vynų, kepinių ir kitų gėrybių turgelį. Na, taip, juk derliaus metas. Kaip sunku matyti žmogų, kuriam piktoji ragana buvusi žmona grasina visiškai atimti vaikus. Bent tokį josios paveikslą jis man piešia visus tuos metus, kiek mes pažįstami...Ir kaip liūdna, kai išėjus pasivaikščioti, virš galvos besisukant sūkuriams lapų, tau sako „Tik tu taip nedaryk...“. O va parkas buvo mielas, su mažyčiu tvenkiniu ir visai nemažomis antimis, gulbėmis ir dar kažin kokiais paukščiais. Žinoma, smagiausias momentas – kai pamatai iš už krūmų atsėlinantį katiną. Bet! Jis tik ramiai sau kramsnoja žolytę...o vargšai paukščiai klykia pavojaus signalus ir žiūri į jį su baime.  Taigi, sunkus tas gyvenimas, pasirodo, įtartinas ir ne visada su teigiamais nuotykiais. Bet va, vis tiek gavau dovanų mažą nuotraukų kolekciją, kuri dabar įsitaisė ant manosios studijos sienų. Kas ten buvo šeštadienį...O gi nieko įdomaus. Apsiniaukus sidabrinė diena, tad ramia sąžine pažindinausi su medžiaga, kurią man atsiuntė Sacha (Sacha Lakic, dizaineris). O va sekmadienis...Mmmm....Kitaip nei praėjęs, šis buvo ypatingai saulėtas ir NET sugebėjau išsivyniojus iš lovos iškart patraukti gaudyti prancūziško sekmadienio nuotaikos. Tik man nepatinka, kad sekmadieniais ne visos maisto prekių parduotuvės dirba...Ir ypač tos, kurios prie namų. Na, bet ne apie tai. Geriau prisiminsiu tuos visus jazzo ir bliuzo dainininkus, kurie kaip grybai po lietaus išlindo Notre Dame papėdeje. Ant tiltų, po tiltais, ant gavės kampo. O ir dainuoja juk dieviškai...Atrodo, muzika nueina iki pat pirštų galiukų. Taaaaip, man ypač patinka saulėti savaitgaliai... Vieną vakarą aptikau, kad Notre Dame bokštų viršūnės matosi pro mano langus. Vien staigmenos :) Beje, su gimtadieniu, Arminai!  Juk šiandien pirmadienis. Ir vėl begėdiškai graži rudens diena. +11 laipsnių. Man patinka, patinka. Tad kaip visada – savaitinis apsipirkimas su ilgu pasivaikščiojimu, metro e.bilieto papildymas. Ir net gi pribrendo minčių griebtis pieštuko ir „pasitaškyti“ dideliame formate...tad užsukau į BHV. Beje, šiandien pirmąkart per savo visus apsilankymus Paryžiuje, sutikau metro kontrolierius. Tokie malonūs, palyginus su lietuviškais, smagiai nusiteikę. Bonjour, merci. Nors, žinoma, nemačiau kaip prancūziškieji elgiasi su mėgstančiais prasprukti neatsižymėjus... Šiandien dangus buvo beprotiškai keistas. Gražus. Lengvas. O gal tik aš taip jaučiausi. Visgi man patinka ir ruduo Paryžiuje. Spardyti kojomis nukritusius lapus. Markstytis nuo saulės. Šypsotis. Atsakyti, kai sveikinasi. Ir net dirbti lengviau, nes kai pasidaro sunku, pažvelgi pro langą ir prisimeni (ką prisimine, pamatai) – Paryžius. Kone kas antrame filme ir seriale minimas miestas, kai tik kalba pasisuka apie viso gyvenimo kelionę, svajonių darbą, apskritai, permainas...Matyt, ne veltui.  *****************
Aš norėčiau, kad Tu suprastum, kodėl taip myliu šitą miestą. Ne dėl čia gyvenančių žmonių, ne dėl architektūros, ne dėl kultūros renginių ir kosmopolitiškumo, ne dėl puikių galimybių (žinoma, visa tai turi įtakos). Bet juk dėl savęs. Dėl to, KOKIA aš čia, myliu Paryžių. Tos tobulos akimirkos, šilti vakarai su vynu, dainos, šypsenos, darbai...Tos visos smulkmenos susideda į vieną didelę išsipildžiusią svajonę. Ak, kiekvienam linkėčiau nors po vieną tokią turėti. Aš norėčiau, kad Tu suprastum, kodėl vis norisi sugrįžti. Čia kartais būna taip gražu, kad gali išdrįsti apsiverkti. Aš tik norėčiau, kad Tu suprastum. Ir kad nepyktum dėl praeities prisiminimų ir mano nenoro viską užmiršti. Juk tai - dalis mano miesto. Aš tik noriu, kad greičiau mane apkabintum. ****************  Dangus tiesiog begėdiškai nuogas! Kiaurą dieną. O man kažkodėl norisi piešti Vilnių... Spalio 15d. Smagusis ketvirtadienis. Pradėkim nuo to, kad įjungė šildymą. Juhu :) Rudeninis šaltukas lengvai sėlina ir į Paryžių, bet vis dar su puikiomis saulėtomis dienomis. Man patinka, patinka. Kaip gera prisiliesti prie tobulai balto paveikslo...Atrodo, padėsi tašką ir viską sugadinsi. O kaip buvau pasiilgusi ieškoti prancūziškų laikraštukų, matyti suplėšytas linijas, tušu užlieti raides... Arbata su pienu. Popiečio pasivaikščiojimas link Pompidou. Gausybė keistuolių. Senolė elgeta, valganti bananą ir griežiantį kažkokį neaiškų instrumentą. Svarbu, kad šypsosi turistams. Gal net gyvenimui. Matyt sudegusio teatro atstovas, susivėlęs, teturintis tik kelis medinis žaislus, tampomus už virvučių (kaip mėgau tokius darželyje...) ir klykaujantis neaiškius garsus. Vaidinimas. Taip, vaidinimas. Užtenka nusisukti ir vėl matai...Išprotėjusių geišų mini spektaklis. Mergaitės, atrodo, suvokia ką daro. Gal kokia akcija, manifestas. Bet taip gražu: juoda suknelė, raudona skraistė, auksiniai raštai, o aplink tik pilkas grindinys, tuštuma. Ir nebylus geišų klyksmas.    Pietūs. Darbas. Džiugesys. Kai tokios giedros dienos, būtų beprotiška nesižavėti saulėlydžiu Paryžiuje. Vėl link Monmartro, vėl grūstys, kiekvieną kartą sau pažadu, kad tokiu metu daugiau nevažiuosi, bet...Ir man nesvarbu, kad banalu gerėtis oranžinės šviesos, su žydrais pakraštėliais nutviekstu Eifeliu. Juk gražu, juk tada supranti, kaip tau gerai, kad tu čia ir kad matai viską gyvai, o ne iš atvirutės. Na ir kas, kad aplink daugiau aikčiojančių turistų nei vietinių. Na ir kas, kad Tertro aikštės dailininkai jau po truputį pakuojasi savo teptukus ir drobes. Na ir kas...  Bet smagiausia smagiojo ketvirtadienio dalis – susitikimas su dizaineriu, kuris vėl ryt išvyksta į kelionę iki ateinančio antradienio. Oi. Mojito sujungia žmones. Tikrai. „Le Fumoir“ kavinė priešais Luvrą – pilnut pilnutėlė (nepamirštam, kad darbo dieną) ir ten taip lengva pasijusti visa ko dalimi. Matai susitinkančias poreles, draugus, vienišius, kuriem užtenka tik skaityti laikraštį šitam gyvenimiškam šumulyje. Ec. Taigi, mojito. (Gerai, kad ne aš mokėjau...nes po 12 eurų...ir išragavom kievienas po tris). Lengvai kalbėjomės apie darbus, apie projektus, būsimus ir esamus, apie gyvenimą, apie Prancūziją, apie Lietuvą (jam labai patinka mūsų prezidentė, sakė cool šukuosena ir tokia visa pati uch), apie antras puses, apie sportą, apie įkvėpimą ir ateities ambicijas. Smagu. Manau, užmezgėm ryšį, dabar belieka toliau megzti kelią tinkamai besidarbuojant. Prašnekėjom turbūt 2,5 val., po kurių jis numynė namo dviračiu (visiškai suprantu kodėl, nes su mašina Paryžiuje niekur nespėtum), o aš nukulniavau gerai pažįstamomis gatvėmis.  Vienuolikta valanda vakaro. Ką gi, dar spėju paeiti kelis šimtus metrus su naktinėjančiu turistu, kuris klausė kelio link Pompidou. Jaunuolis iš Izraelio, bet mama jo iš Ukrainos, ten daug lietuvių, o kaip faina, reiks nueit ir ant Sacre laiptų, ieškau naktinių įdomybių nuotraukoms, antrą kartą Paryžiuje, aš penktą, taip, dabar jau šalta, na, iki, gerų nuotykių, gero kelio namo. Smagu. O prie pat savo namų dar sutinku besiblaškančią turistę, ieškančią kažkokios gatvelės, kurios, deja, nerandu ir aš žemelapyje. Tos smulkios gatvės...Et, tiek to. O kodėl MANĘS visi klausia, kur reikia eiti? Smagusis ketvirtadienis. Grįžtu namo, kai Lietuvoje jau penktadienis. Su gimtadieniu, Osvaldai! Spalio 16d. Vėl sapnuoju namus ir namiškius. Vilnių. Penktadienis! Ką gi, šiandien saulės nėra, bet nuotaika pati geriausia. Nežinau, ką veiksiu vakare, nežinau su kuo susitiksiu, žinau tik tiek, kad pagaliau reikalai juda į priekį. Eee, jau Peter grįžo iš Slovakijos. Reikia parašyti. Reikia ir Salvo pagaliau atiduotą savo paveikslioką, kurio jis prašė kai dar buvau Lietuvoje. Na, gerai, einu arbatos. Su pienu. Cinamoną pamiršau namie... Na, ir du raguolius pagriebsiu...  Ar jūs labai nustebtumėte, jei po langais išvystumėte vyriškį, pučiantį ragą? Na, žinot, toks instrumentas :) Aš nustebau labokai. Thumbs up! Spalio 12d. Ooo, didžioji permainų diena. Tiksliau, darbų darbelių. Dienos planas: 1. Apsipirkti LIDL (pigių pigiausia maisto prekių parduotuvė Paryžiuje, gaila, pačiam centre jos nėra, tenka važiuoti kelias stoteles su metro). 2. Įsigyti prancūzišką telefono numerį (kokia keista buvo pardavėja, gal ne tiek keista, kiek labai jau prancūziška: mažutė smulkutė mergaitė rudomis akimis, taip lėtai ir ramiai ieškanti man kortelės, dirbanti su kasos aparatu, suvedinėjanti mano duomenis, aiškinanti tarifų planus, labiau besidominti mano telefono pakabučiu, nei savo darbu.) 3. Nusipirkti savaitinį metro bilietą (čia jau teko palakstyti :) pasirodo, Carte Orange, kokią aš turėjau nuo senų laikų, pakeista į elektroninį vardinį Navigo bilietą, tokie buvo ir anksčiau, tik neprivalomi, tad turėjau specialiai grūstis į Chatelet esantį pardavimo punktą ir ten jį įsigyti. )   Išlaidų diena. O kalbant apie išlaidas...gi kasdienio savo pasivaikščiojimo metu užsukau į kelias interjero parduotuves – salonus ir...mon Dieu... beveik tiesiogine to žodžio prasme, turėjau bėėėėgti iš ten :) Tos visos mielos smulkmenos, interjero aksesuarai, nekainuojantys nė 10 eurų, taip viliojo mane…Norėjosi pasipuošti, pagyvinti savo studiją. Mintyse iškart piešėsi vaizdai. Kai paversdavau kainas litais, šiek tiek nusiramindavau, bet trumpam. Juk tokių prekinių ženklų dar nėra Lietuvoje ir kai matai gyvai tai, ką matydavai tik interneto kataloguose, norisi imti, pirkti, turėti sau sau sau :) Vėl aš savininkiška. Baisu. Na, palauksiu šventinių nuolaidų meto.  Spalio 13d. Stengiuosi susikaupti, pamiršti, kad aš esu Paryžiuje bei noriu atostogauti, ir bandau prisėsti prie darbų. Sunku sunkoka. Vėl puiki saulėta diena. Dangus begėdiškai žydras nuo ankstyvo ryto. Vėl mano vidinis balsas, o gal net balsai, šnabžda prancūziškų gatvių nuotykius. Pusryčiai, darbas, pietūs, darbas, pranešimas vienam iš draugų, kad aš vėl Paryžiuje. . Ai, užteks darbų. Aš pati sau pilstau laiką. Laiką, ne gėrimus ;) Metro tuneliuose tikriausiai jau numyniau ne vieną kilometrą. Kaip keista iš grūsties nusukti į ramų šoninį tuneliuką, išgirsti grojant gyvą akordeoną, grumtis su vėju, bet tokiu, kokio nebūna net išlindus į paviršių. Prancūzų beretės lekia į orą.   Man patinka važiuoti į Monmartrą. Maršrutas virš gatvių. Stikluose atsispindi vakarėjanti saulė, tolumoje boluoja Sacré Coeur. Skalbiniai džiūsta neleistinose vietose. Prisiminiau…Juk dar nemačiau metro landžiojančių ir monetų prašančių keistuolių. Gal jie bus tai, kas pasikeitė mano mieste? Nardau siauromis kalvoto senamiesčio gatvelėmis, ausyse skamba „Žiedų valdovo“ siužetas. (Rimtai, klausau audiobook.) Nenutupiu šįkart ant laiptų. Labiau vilioja blynų kvapas apačioje. Kokosas ir šokoladas. Tvardykis, žmogau! Į metro patartina pakliūti prieš piko valandas, nes kitu atveju būsi suspaustas, perspaustas, suslėgtas kaip sūris. O dar įsivaizduokite, kad pakeliui užbėgau į parduotuvę dėžutės kiaušinių…Uch. Namai. Darbas. Vakarienė. Darbas. Paskausta akys. Girdėjau, pas jus snigo? Muahaha. Aš vis dar džiaugiuosi lengvais rudeniniais apdarais. Sapnuoju Vilnių, savo žmones. Sapnuoju Paryžių ir savo žmogų čia, su manimi. Sapnuoju…  Spalio 14d. Žadintuvas. Už tamsių užuolaidų – beeeeeeeeeeprotiškai gaivus ir saulėtas rytas. Skubu pasiimti pažymėjimo, su kuriuo į kai kuriuos muziejus galėsiu užeiti nemokamai. Užbėgu patikrinti ir pašto dėžutės (turiu ir tokią). Namie laukia pusryčiai prie atidaryto lango: kava su pienu, vyšninis jogurtas, šiltas croissant. Apačioje klega vaikai. Dangų skrodžia metaliniai paukščiai. Skamba bažnyčios varpai. Prancūziškos savaitės vidurys. Kai kambaryje pasklinda kepinių kvapas, į rankas paiimi šiltą raguolį, supranti, kad diena prasidėjo puikiai. O fone – lietuviškas Opus3, grojantis prancūziškas melodijas...Mmmm... Debesis už lango panašus į skubantį trolį.   Spalio 11d. Penktas apsilankymas Paryžiuje. Panašu, kad bus ilgiausias,darbingiausias ir visoks koks –iausias. Į naudą. Jis, Paryžius, pasitiko mane lietumi. Bet aš buvau laiminga, sugebėdama atpažinti gatves, matydama pažįstamus užrašus ir tą visą žmonių maišalynę. Tiesa, į priekį, link Paryžiaus, teko stumtis pro Cergy, Saint Denis rajonus... Anis – „Cergy“ J'suis pas né dans l'Missouri J'suis pas d'Oklahoma City J'ai grandi dans l'9-5 à Cergy Cergy Mon p'tit paradis Ma sweet banlieue pourrie Dans l'coin c'est l'Oise qui coule l'ami Pas l'Danube, ni l'Mississipi Ici c'est Cergy Cergy Oooo, ten proporcingai daugiau nei Vilniuje gyvenimo sužalotų žmonių. Bet aš neužsimerkiau, nes žinau, kad mano miestas (kaip savininkiška...mano...) turi du veidus. Ką čia du, begalę, begalę veidų. Kaip sakoma, bijai partizanų, neik į mišką ;) Tad skubomis prabėgi pro tuos visus, kurie keisčiausiais būdais bando išlikti mieste, kuris įtraukia ir nepaleidžia.  Jei nors kartą buvote Prancūzijos sostinėje, žinote, apie ką kalbu. Jei nors kartą skanavote pigaus (o gal net prabangiai brangaus) vyno ir tikro pelėsinio sūrio vidurnaktį Notre Dame šešėlyje... Jei nors kartą likote naktinėti ant Sacre Coeur laiptų...Jei nors kartą davėte keletą nutrintų monetų gatvės muzikantui...Jei nors kartą ryte ėjote pirkti šviežių baguettes... Jei nors kartą ten įsimylėjote... Jei nors kartą... Jei... Jūs mane suprasite. Kodėl vis norisi čia grįžti, kodėl atsiranda jėgų, kad ir laikinai, atsisveikinti su mylimais žmonėmis, palikti savo kišeninį miestą ir išleisti visas savo santaupas. Dar turiu kelias dienas pabūti dviese su Paryžiumi. Paskui teks kibti į darbus, gal net rizikuoti įsisukti į rutiną. Bet rutina Paryžiuje ne tokia kaip Vilniuje. Ji įkvepianti. Čia visada galva ūžia nuo minčių ir ryte skubi atitraukti užuolaidas, kad pradėtum dieną. Ak, bet aš visada apie tą patį. Jau ir taip aišku, kaip myliu šitą miestą, tad sustabdykite mane, kai per daug įsijausiu.  Ką gi aš čia veiksiu šįkart? Mmmm...dar laukiu svarbaus susitikimo savaitės pabaigoje su architektu – dizaineriu, kuris dabar išvykęs. Bet nieko, aš turiu laiko:] Turiu ne tik laiko, bet ir keletą įsipareigojimų Vilniuje. Bet jiems netrukdo tai, kad aš už kelių tūkstančių kilometrų. Tie darbai darbeliai tik padės man pastebėti daugiau dalykų čia, kultūros sostinėje. Tad tiek apie mano penktąjį kartą Paryžiuje. O dabar... Sekmadienio popietė. Ryte pažadino tolimi bažnyčių varpai ir norėjosi ilgai vartytis lovoje. Juk, po galais, sekmadienis. :] Nors, išduosiu „paslaptį“, čia visos dienos man kaip šeštadieniai. Bent kol kas, kaip minėjau...Dar nežinau, ką man atneš ši diena - šiek tiek apsiniaukusi, papilkėjusi, rudeniška. Dabar man užtenka tik dairytis pro langą, dalintis mintimis, ir stebėti gyvenimą iš palėpės ketvirtame aukšte. Du vienuoliai padeda turistams susigaudyti žemėlapyje. Apvalaina moteriškė vedžioja mažutėlytį šuniuką. Vyriškis skuba namo, nešinas šviežių kepinių maišeliu. Rusvo popieriaus čežėjimas, šiltas bandelių traškesys...  Vakar. Vakar buvo šypsenų diena. Švietė saulė, danguje - vos vienas kitas nedrąsus debesis. Šeštadienis, kvepiantis nuotykiais. Išėjau pasivaikščioti pamėgtomis gatvelėmis Cite saloje, kojos nešė link St. Michel, Tour St. Jacques, Hotel de Ville, Pompidou. Ausyse skambėjo prancūziška muzika ir be priežasties, o gal su, norėjau šypsotis ir juoktis. Negalėjau patikėti, kad viskas tikra, kad aš vėl čia, atrodė, kad tų metų Vilniuje net nebuvo, nes niekas nepasikeitė. Tie patys garsai, kvapai, parduotuvės, turistų spūstys. Pakeliui namo užšokau apsipirkti, juk čia ir valgyti reikia. Buvau pamiršus. Pradžiai: daržovių rinkinėlis, pienas, vynas (kas be ko...tik ispaniškas stalo, bet koks skirtumas, kai kainuoja 1,29 Eu), 2 litrai skaniųjų sulčių ir Brie sūris (1,80 Eu). Žymiai skanesnis nei lietuviškas J Juk taip ir turi būti. Dienos išlaidos – 9,15 Eu. Neprastai, ypač pridėjus prie lietuviškų dešrų, dešryčių ir lašinukų lauknešėlio iš Lietuvos...O prie pat namų jau pažįstamas šeštadienio turgus. Nuodėmingas išlaidų kvapas :) Tos alyvuogės, mirkstančios prieskoniuose... Ar čia visada, ar tik sekmadieniais po mano langais malasi tiek daug vienuolių..? ...Po pietų mane šaukė Sacré Coeur. (Ar tik ne išprotėjau? Tuoj su savimi kalbėtis pradėsiu, namuose bent su katinu paplepėdavau.) Carla Bruni – „Raphael“   Oooo, mano Sacré...Kol prasibroviau iki nusedėtų laiptų, teko nemažai paprakaituoti. Visame Monmartre, nuo trečiadienio, pasirodo vyksta „Les Vandages“....Oi, džiaugsmas turistams ir vietiniams. Spalio šventė, kai gatvės palapinėse prekeiviai siūlo savo specifinių produktų: sūrių, kepinių, dešrų kalnai ir kupsteliai, vyno, vyno, vyno upės... Stengiausi nesidairyti į šonus, nes būčiau neišlaikius...Taip kvepėjo, taip viliojo...Mmmmm....Galų gale. Ant laiptų nieko naujo :) Šeštadienio kompanija: Youri, Nikerson, Christian, Cham, Farouk. Ir minia turistų bei šiaip gerbėjų :) Aš prie jų? Muzikantai nei kiek nenustemba mane pamatę, iškart pasidomi, kiek laiko būsiu, kada atvažiavau, kur mano sužadėtinis, ką aš čia veiksiu...Uch, kaip miela malonu, kai braunasi pro minią su tavim pasisveikinti. Bučinukas į vieną žanduką, į kitą. ça va? ça va, et toi? Ilgai nebūnu: jau vakarėja, saulė žeria oranžinius spindulius, muzikantai ieško savo paltų, gitarų stygos trūksta, renkasi naktinėtojai ir saulės lydėtojai su maišeliais maisto ir vyno buteliais, ieško atidarytuvų, aplink plaukus veliasi žolininkų kvapai, čia lengva užsibūti iki paryčių, pasiilgau savo Martyno...Iki kito karto, pavymui mojuoja jie man nuo laiptų. Kaip aš to ilgėjausi. Namuose – vakarienė, taurė (viena, tik viena!) balto vyno, kąsneliai sūrio ir virtualus „Į sveikatą!“ su namiškiais per kompiuterio ekraną. Žvakių šviesoje. Fone skambėjo šventiniai fejerverkai, dangų matavo Eifelio žiburys, švietė baltas bažnyčios bokštas, mano gatvė buvo tyli ir rami, nors čia pat už kampo ūžė naktinis Paryžius. Kaip keista...Pirmas prancūziškas ruduo. Gal keptų kaštonų? P.S. Nužiūrėjau keletą interjero pirkinių BHV parduotuvėje. Žinau, kad neatsispirsiu, ir tikrai turėsiu, ką jums parodyti. Bisous!  |
KAS TAI?
Mano laiškai draugams, artimiesiems, Vilniui iš to periodo, kai gyvenau gražiausiame mieste pasaulyje - Paryžiuje. SKAITYTI REIKIA NUO LAIŠKO NR.1 Laiškai iš studijų meto slepiasi "Paryžiaus die- noraštyje #1" Archyvai
May 2010
Laiškai
All
|
RSS Feed
