Spalio 27d. Dar tik antradienis, o atrodo, kad jau praėjo visa darbo savaitė. Galvoje viska ūžia, nepadeda net penktas arbatos puodelis. Bet prisiminkim, kokios buvo dienos prieš tai. Mmm... Sekmadienis - saulėtas ir nepadoriai šiltas. Nukeliavom su Martynoku į Jardin du Luxembourg ieškoti keptų kaštonų. Ir radom! O kaip gi :) Kiek džiaugsmo, uch....Kaip gera įsitaisyti krėsluose, na ir kas, kad metaliniai, bet tūpte nutūpti prancūzų (Cha, galvojot balandžių!)...Kaip gera gliaudyti karštą kaštoną, laikyti rankoje mažutį, kartais pūkuotą, kamuoliuką ir atsikandus, pajusti vasaros naktinėjimų skonį...Kažkodėl kaštonas priminė saldžią bulvę nuo laužo, išvis, kažkoks nenusakomas jo skonis. Kaštoninis, prancūziškas. Ir pardavėja, primenanti tarybinę „bufetavą“, klegančią su visais praeiviais niekus...Rudens skonis. Taip. Rudens Skonis (iš didžiųjų raidžių) po žydru dangum, maloniai šildančia saule ir karamelinių lapų krūvomis, kurias taip norisi išspardyti... Pagaliau žinosiu, koks nuostabus ruduo Paryžiuje. Kaip senstelėjęs paveikslas, paauksuotais rėmais, kvepiantis skrudintais kaštonais ir šnabždantis Bonjour, Mademoiselle...Bonjour. Galiausiai, juk ruduo Paryžiuje - tai ir vis dar linksmi muzikantai ir klykiančios vaikų turistų grupės ant Sacre Coeur laiptų. Mus abu taip lengva pastebėti minioje. Cham‘as visada suranda du šviesių plaukų kuokštus. Ar tai būtų Monmartre, ar tai būtų Promenade prie Notre Dame. Romantiški vakarai namuose su vynu ir žvakėmis. Galima greitai priprasti prie tokios kasdieninės rutinos. Viskas įmanoma. O, pirmadienis pirmadienis. Žiauriai ankstyvas rytas, nes 7h jau važiavau traukiniu su Sacha (dizaineriu) į Bourges miestelį, 2 valandų kelionės atstumu. Ten susitikom su projekto partneriu Padja jo namuose. Žinot, dienos pabaigoje jau beveik supratau serbų kalbą :) Mat jie abu nesikuklino ir kalbėjo savo gimtąją kalba, nepamiršdami esminių dalykų išversti ir man. Bet paskui gi žiū, bestebėdama kaip jie kalba ir kaip gestikuliuoja, ką rodo ir kur pirštu baksnoja brėžiniuose, jau galėjau daaaaaaaaaaug ką suprasti. Pertrauka nuo darbų. Pietūs namuose buvo sotūs ir skanūs, su tradiciniais patiekalais ir dviguba šokoladinių putėsių porcija (Padjos receptas). Desertai mano silpnybė, nes juk šokoladui visada atsiranda vietos...Atgal į Paryžių patraukėm pusę šešių. Galvojat taip ramiai viskas ir baigėsi? Oooo....stotyje manęs laukė netikėtumas. Sėdim sau su Sacha, laukiam traukinuko ir prieina gi toks intelekto nesužalotu veidu vyriškis, su popieriuku išmaldai prašyti, žemėlapiu ir prabyla žiauriu rusišku akcentu nei tai angliškai, nei tai prancūziškai. Lietuvis! Mat ant popierėlio išvis neaiškia kalba parašyta „Iki Lietuvos 2000km“ ir baksnodamas į žemėlapį, kaip, va, toli nuo Prancūzijos Lietuva, prašo duoti nors kelias monetas kelionei...O aš mirštu juokais, negaliu nė žodžio pratarti, Sacha irgi kikena, bet visgi duoda monetėlę ir lietuviško įvaizdžio kūrėjas bando paspausti jam ranką, sakydamas kad Lietuvoje taip sveikinamasi, o ne „pfff, prancūziškai su bučinukais“. Na, šakės. Žinoma, norėjau aš jam ką nors pasakyti, bet... Aš čia taip stengiuosi kurti teigiamą ir nuostabų Lietuvos įvaizdį, o, va, sutinku išmaldos zirziantį lietuvį, kuris beje, kaip, vėliau mačiau, turi net ir mobilųjį telefoną, o kelionei mat prašo pinigų...Ir ką sutikęs tokį kitatautį gali pagalvoti, žmogau? Ecccc....Ir dar toks įkyrus buvo.
Žodžiu. Galiausiai grįžau namo, kur manęs laukė būsimasai, išviręs puodą skanios sriubytės, įpylęs taurę balto vyno ir plačiai besišypsantis, nepaisant, kad visai dienai buvau jį palikus vieną. Dar tik antradienis, o atrodo, kad jau praėjo visa darbo savaitė...Gerai, kad Paryžius šiandien man žadą ramybę...Einu jos ragauti.
0 Comments
Leave a Reply. |
KAS TAI?
Mano laiškai draugams, artimiesiems, Vilniui iš to periodo, kai gyvenau gražiausiame mieste pasaulyje - Paryžiuje. SKAITYTI REIKIA NUO LAIŠKO NR.1 Laiškai iš studijų meto slepiasi "Paryžiaus die- noraštyje #1" Archyvai
May 2010
Laiškai
All
|