 Gruodžio 12d. Žiema, sakot. Gal ir taip. Šiek tiek vėsiau, malonus šaltukas privertė užsimauti pirštines ir labiau susivynioti į šaliką. Bet aplink vis dar kvepia keptais kaštonais, blynais ir kava. O dabar – ir karštu vynu.  Jules Joffrin aikštėje prie namų bent kelios nemažos kalėdinės eglės, šviesomis mirguliuojanti karuselė ir krykštaujantys vaikai bei palapinė rinkti žaislams mažiesiems. Šurmulys, bruzdesys. Man patinka. Keliavau į La Défense kalėdinį turgų - Marché de Noël. Visai smagu ten! Kalėdinės Frank Sinatra dainos, šviesų girliandos, raudoni kilimai (trūko tik paparacų, bet juos atstojo turistai ;) ) ir kvapų bei skonių paletė iš įvairiausių pasaulio kampelių. Neatsispyriau šventinei nuotaikai ir paskanavu karšto vyno už 2,5 euro. Mmmm...Kaip gera buvo priglausti delnus prie karštos stiklinės ir įkvėpti, paskanauti Kalėdų. Ir taip neskubant žingsniuoti per turgelį...Mmmm...  Senukas pardavėjas toks mielas, šiltom akim žiūrėjo iš po akinių stiklų. Paaiškino ir parodė, kas yra kas...;] Paslaptis. Metro kažkodėl kvepėjo smilkalais, o aš nuo galvos iki kojų pirštų galiukų jaučiau Kalėdas. Man patinka. Patinka. People are strange when you‘re a stranger...   Gruodžio 13d. Lygiai po savaitės jau būsiu Lietuvoje. Nebegaliu susikaupti darbams. Galvoje vien Kalėdos, laukimas ir bandymai smulkiai susiplanuoti kada su kuom susitikti per tas TRUMPAS dvi savaites savo gimtajame mieste. Muse – Sing for Absolution.mp3  Pasisveikinimas su Kamel, kuris kaip visada po šeštadienio Issamo koncerto, užsuko atsiimti savo mašiniuko...Kamel kaip visada prisiragauja gėrimų ir Issamas su jo mašiniuku jį parveža namo. Kaip visada ;) Sako, su savo šukuosena dabar atrodau kaip personažė iš Issamo žaidžiamų WarCraft‘ų. ;] Nuklydau. Pasiilgau namų. Gal net sniegą pirmąjį šią žiemą pamatysiu...Savaitė, tik savaitė...  Gruodžio 14d. Keista diena. Labai labokai keista diena. Prasidėjo ji nuo to, kad sugedo Jo Didenybė Kompiuteris. Kai už lango nuogame danguje pagaliau vėl juokėsi saulė...Sugedo mat. Nei iš šio, nei iš to. Ką gi. Teks penkias dienas pagyventi be jo. Paskui jau – kelionė, nesvarbu. Kai grįšiu namo, viskas bus gerai. Keliauju į centrą. Į BHV ir „Conforamą“. Mmm...Kaip gera šviesos užpildytame Paryžiuje žingsniuoti prancūzišku ritmu gerai pažįstamomis gatvėmis. Žinau, kas bus už kampo. Tooooooks geras jausmas. BHV pilnut pilnutėlis žmonių. Visi perka dovanas, paskendę šventinėje nuotaikoje. Laimingi tėvai ir dar laimingesni vaikai, jaunuoliai, ieškantys dovanų širdies draugams, močiutėlės, skrebenančios saldainių dėžutes, ieškančios tobulo šokolado savo anūkams, o gal net mylimiems senukams. Ak, puiku, gėris! Apsipirkinėju ir aš. Žingsniuoju palei upę, pro turistų grupes, pro gatvės praeivius, gėlių ir gyvūnėlių parduotuves, pro eilėmis išrikiuotus žydinčius hiacintus ir smulkutėlius narcizus, pro savo naujų namų laukiančias eglutes. Apsiperku „Conforamoje“. Lauktuvės, taip sakant, sau, į namus. Et, per šventes pasidarau silpna...;]  Grįžus namo, kompiuteris vis dar streikuoja prieš mano norus. Koks solidarus Paryžiaus muziejų darbuotojams. Beje, praėjau pro Pompidou. Toks liūdnas, tuščias, su nieko gero nežadančiais plakatais. Ir dar kažkoks piketas prie Hotel de Ville. Vėl tenka brautis pro paeigūnus su skydais. O šalia juk ruošia tradicinę čiuožyklą po atviru dangumi. Ir dar vienas keistumas – prie Eustachijaus bažnyčios Les Halles pašonėje vyrukas griežė tradiciniu kinišku (o gal japonišku?..) instrumentu. Nusileidžiu į metro, o ten kampe su savo manta įsitaisęs kitas siauresnių akių atstovas. Ale, matai, koks skirtingas šių dviejų žmonių požiūris. Vienas dar laukia kažko, gal Kalėdų stebuklo, o kitas jau griežia styginiu prie bažnyčios vartų. Nuklydau. Tad grįžus namo – nieko naujo. Bet tai dar nebuvo pabaiga keistuoliškai dienai. Perdegė lemputė mano kambaryje. Issamas, draugiškai besijuokdamas iš mano nesėkmių dienos, pakeitė į naują. Aš tenorėjau kristi ant lovos ir užsimerkti. Velnioniška diena. Norėjau pailsėti nuo mirguliuojančio ekrano? Štai tau ir proga. Tikiuosi, Sacha nesupyks, kad kai kurie darbai pastrigs. Pats kaltas, reikia greičiau ofisą remontuoti ;] Na, veiklos užteks gal vienai-trims dienoms. Paskui, matyt, teks kiauras dienas arba miegoti, arba valgyti, arba sėlinti Paryžiaus gatvėmis, laukiant pirmo sniego. Palaikykit man žiupsnelį Vilniuje! Xoxo  Gruodžio 15d. +2. Saulėta ir giedra. Štai tokios mano mylimos žiemos dienos. Turgelis vyksta kaip niekur nieko. Pardavėjai vis dar linksmi ir įkyrūs, garsiai šūkalioja ir kartais atrodo sušalę. (Mademoiselle, mademoiselle...) 4 days to go. Na, kaip nors. Jau jaučiu namų šilumą ir jaukumą. Kaip kokiame filme, lyg žiūrėčiau pro langą ir niekaip negalėčiau užeiti į vidų. 4 days to go...Smagi dienos detalė – matyti kaimyno iš viršaus pamestą kojinę...tiesiog ant namo sienos. Kabo sau, visa „nugriuvus“, ant spygliuotos atbrailos (spygliai nuo balandžių...) ir vargo sau nemato. O gal ir mato, juk šaltoka, vėsoka. Tiek tos mano įžvalgos apie kojinę. Juk gyvenimo grožis smulkmenose, tiesa? Ça plane pour moi! P.S. Kam šiandien vieneri metai ir 10 mėnesių pažinties, o kam 25 metai vedybų sukakties. Va, čia tai pasiekimai.;] Mirkt. Gruodžio 16d. Mano buto draugo rytas (t.y. 14.00) prasideda nuo čiaudulio ir lietuviško „Į sveikatą“ bei Jeff Buckley „Hallelujah“. Mano rytas prasidėjo prieš geras tris valandas, apkabinus puodelį arbatos ir skaitant (na, iš tiesų juk klausant..) „Žiedų valdovą“. Tokiais rytais namie tylu, tik kokius penkis kartus skamba Issamo žadintuvas, į mano kambarį šviečia saulė ir aš kaip katinas užsimerkiu prieš langą bei mėgaujuosi šiluma. Mhhrrr...  Gruodžio 17d.
Po trijų beprotiškai giedrų dienų į Paryžių pagaliau nusileido baltas stebuklas. Sniegas! Atitraukiu užuolaidas, o ten – balta puta jau pasidengę stogai ir langinės, pasipuošusi ir „nugriuvusi“ kaimyno kojinė (lyg lauktų kalėdinių dovanų...), balandžių nenutrepsėtas mano lango turėklas. Sniegas...Turbūt niekada taip nesidžiaugiau sniegu. Ir turbūt pirmąsyk Paryžiuje išvis matau normalų sniegą. Kai prieš du metus vasaris mane pasitiko pavasariškomis nuotaikomis, nelabai tespėjau įkvėpti paryžietiškos žiemos oro. Dabar šis mano miestas vėl bus baltas. Ir minkštas. Ir švelnus. Ir šventiškas. Dabar karštas vynas ir karšti kaštainiai lauke įgyja kitokią prasmę. O aš, štai, ruošiuosi namo. Kur, tikiuosi, manęs laukia sniego kupstai ir šventiškai nusiteikęs kišeninis Vilniaus senamiestis. Norėčiau pabusti anksti anktsti, kai Paryžiuje nemiega vos vienas kitas (ar taip būna?), kai ką tik pasnigę ir dar nėra jokių pėdų...Kai SacreCoeur laiptai balti, kaip ir pati bazilika, kai iš lėto sninga ir milimetras po milimetro uždengia pilkas plyteles. Norėčiau pabusti anksti anksti... Gruodžio 18d. Su gimtadieniu, mano žmogau! Kad tu tik įsivaizduotum, kokie juokingi sušalę Paryžiaus gyventojai. Ypač tie, kurie nepratę prie tokių temperatūrų. Susitraukę, akys vos matyti. O juk tik vos keli laipsniai žemiau nulio. O gal net ir tiek nesiekia. Senukas prie Anvers stotelės paraudusiais žandais mielai man supakuoja le petit porciją karštų kaštainių, kurie, tikiuosi, sėkmingai gyvi sveiki pasieks Lietuvą. Pirmąkart mačiau Sacre laiptus tokius tuščius vidury dienos. O ir kalnas – apsnigtas bei užtvertas. Keistumai. Pasiruošimo diena. Ir pirmąkart išvažiuojant iš Paryžiaus neliūdna. Pirmąkart turiu bilietą atgal, žinau, kada grįšiu ir, apskritai, kad grįšiu. Ramu ir gera. Jokių graudžių akimirkų. Visi graudumai laukia Vilniuje...Bet negalvokim taip toli... P.S. Vėl susitiksime Paryžiuje sausio pradžioje ;]
0 Comments
Gruodžio 3d. Štai. Streikuoja mat. Eilinį sykį tie prancūzai neturi ką veikti. Aštuoni muziejai uždaryti...o ką veikti turistams, atvykusiems kelioms dienoms?? Ir ką veikti man, kai planavau sekmadienį eiti į Pompidou pasidairyti? Juk pirmasis mėnesio sekmadienis, muziejai nemokami...Taip laukiau šurmulio, smagiai apsirėdžiusių prancūziškų mamyčių ir tėvelių su vaikučiais, pirštinėtų senelių ir skrybelėtų jų senukų. Ir še tai tau.  Ir dar. Visokie politiniai žaliųjų streikai ir grasinimai bombomis šiandien? Et. Namuose saugu ir ramu, ir čia net kartais šviečia saulė ir užpildo kambarį pavasariška šiluma ir ryškiais šešėliais. Ir aš juk neturiu dėl ko, prieš ką ar su kuo streikuoti!  Na, o tuo metu, matyt, teks pasitenkinti tik pasivaikščiojimu, jau saulei pasislėpus, Eliziejaus laukuose, besižvalgant į visus tuos lemputėmis aprengtus medžius. Girdėjau, ir Kalėdiniai turgeliai kažkur vyksta. Reiks aplankyti vieną iš jų, įsikūrusį La Défense... Penkioliktasis jau, jubiliejinis, žada daug naujovių, gėrybių iš įvairiausių vietų, tradicinių ir ne tik, skanėstų ir įvairiausių niekučių. Ak, Marché de Noël 2009…Daugiau nei 10000m2. Kad tik nepasiklysčiau...;]  Gruodžio 4d. Puiki dienos pradžia! Dangus nuogas, saulė ritinėjasi, balandžiai turškiasi balose prie šaligatvių, turgus šurmuliuoja. Parkelyje už kampo klega vaikų ir mamų pulkai. O aš turiu mokėti nuomą (ištuštinau sąskaitą, bet tokia ta prancūziško džiaugsmo kaina...). Manau, po pietų keliausiu link Sacre Coeur. Šiandien viskas spindi spinduliuoja. Ouuuu jeee, baby. Pietūs. Sacré Coeur. Tiesiog tobula žiemos diena – šaltukas spaudžia, bet saulėta ir gražu, visi šypsosi, juokiasi, skanauja, perka, žaidžia, piešia, gurkšnoja, vaikštinėja, švilpauja, dainuoja...  Pavargęs kaktusas ant šaligatvio. Porelė, apsigobusi baltu šaliku ir abu pirštinėti lauko kavinėje. Vienišas dviratis prie laiptų. Sausainių kvapas. Dailininkas piešia mažą mergaitę. Kalėdinis turgelis. Karštas vynas, karštas šokoladas, mėtinė arbata, kepti kaštonai. Kalėdinės eglutės. Žaižaruojantys žaisliukai. Juokingi kaspinai. Sušalę gatvės dailinininkai. Išlaidaujantys turistai. Riestainiai. Pamestas leopardo odos imitacijos aukštakulnis. Švilpaujantis prancūzas su berete. Cinamono lazdelės ir jų kvapas. Dainuojantis italas ant laiptų. Besišypsantis senukas, griežiantis smuiku. Šokantis mažas vaikutis. Plojantis mimas. Ir aš...Laiminga.  Gruodžio 6d. Per tuos muziejų streikus griuvo visi mano sekmadienio planai, na, ir diena pasitaikė tokia žiauriai monochrominė...Kokių dešimt pilkos atspalvių neatsiklausę nuo pat ryto įsėlino į Monmartre butuką. Tai va, muziejai vis dar streikuoja, Pompidou teks man dar palaukti...Karšto vyno teks ragauti kalėdinėje mugėje kitą savaitgalį. O kol kas – namus užpildo smilkalų ir imbierinės arbatos kvapas. Sekmadienio popietė paskiriama sau, ateities planams ir padus kutenantiems prisiminimams.  Lapkričio 29 d. Paskutinis rudens sekmadienis. Lyja. Pilka. Tiksliau, sidabriška su violetiniais atspalviais...Buvau nužinsgniavus iki Sacre Coeur. Šlapios sekmadienio gatvės buvo kažkokios susimąsčiusios. O štai kalėdinės lemputės mirgėjo visu gražumu ir keistai atrodė baltosios bazilikos fone. Ramu...  Lapkričio 30 d. Vakar vakaras, štai, buvo netikėtas. Išsiruošiau paklausyti, kaip Issamas groja jau seniai pažįstamame bariūkštyje prie Pigalle. Ten jau laukė mūsų Kalem su dar vienu vaikinu, kurio vardo taip ir nesupratau per vakarą bei mano amžiaus mergina, meilutė Elodie. Kol Issamas grojo, mes sedėjom priešais prie staliuko ir bandėm susišnekėti tame lengvame šurmulyje. Gerai, kad sekmadienis – bare ramu, kelios kompanijos, keli vietiniai keistuoliai kaip visada, reikalaujantys dar keistesnių dainų. Po smagybių bare, visi atsidūrėm pas mus namie (Kalem su mašinyte mus, šiaip ar taip, būtų parvežęs). Elodie, tiesiogine to žodio prasme, murkė man ant peties, kol katiniškai kutenau jai kaklą, o visi kiti (net trys :] ) diskutavo apie religiją, ateistus ir šiaip visokiais filosofiniais klausimais. Suktinių fone, žinoma. Žiū, jau ir trys ryto...Elodie turėjo nakvoti pas Kalem, mat gyvena Paryžiaus priemiestyje, bet taip jau gavosi, kad liko pas mus su Issamu ir nakvojo mano kambaryje ;) Ryte (koks ten rytas, pirmadienio vidurdienis) tyliai prasėlinom pro miegantį Issamą ir pradėjom naują dieną. Palydėjau ją iki metro ir užsukau į parduotuvę. Buto draugas prabudo tik kai grįžau.  Toks tad mažas savaitgalio nuotykis. Net šiek tiek katiniškas. Miaou (prancūziškai...) :) O paskutinė rudens diena, nudažyta pasteliniais violetinės atspalviais, šiandien skamba šios dainos akordais: Stone Temple Pilots – Atlanta. mp3  Gruodžio 1d. Žiema. +11. Kasdienis rytinis turgelis – kvepia jūros gėrybėmis, šviežiomis daržovėmis, tabaku ir lietumi. Netrunka pasirodyti ir saulė. Ouuuuu je. Grįžus namo kaip tik dalina spindulius į mano kambarį. Pirmoji gruodžio saulė. Smagu. Bet laikas vėl kibti prie darbų... Liko 19 dienų...Pasiilgau tavęs. Labai... Gruodžio 2d. Na va. Lyja. Ir tegul!Jo didenybė kompiuteris neskubėdamas „renderina“, Issamas brazdina gitarą ir niūnuoja „Atlantą“. Lyja...Tegul.  Šiandien susitikau su Sacha, ėjom į japonų restoraną „Inagiku“ (14, rue de Pontoise). Pilnu skrandžiu visada geriau sekasi darbiniai pokalbiai. Programoje: šiek jiek japoniško alaus, miso sriubytė, keturi lašišos sašimiai, tešloje apskrudintos krevetės ir daržovės, priešais mūsų akis kepamos krevetės (kaip jos į mane žiūrėjo savo juodomis akytėmis...) su šviežiomis daržovėmis ir ryžiais. Ir pabaigai „japanese ice cream dish“ – ledai, mėtos, grietinėlė ir, tikriausiai..., spanguolių uogienė :) Pilnas komplektas. Tiesa, juk buvo dar pokalbiai apie Paryžių ir meilę jam, apie tai, kodėl mėgstu Monmartre, apie darbus, apie ateities planus ir, šiaip, gyvenimo skanėstus.
Grįžtu namo – o čia kaip visada kulinariniai naktiniai Issamo sugebėjimai. Šiandien aplink mane vien nuodėmingai viliojantys gardūs kvapai... Ryt jau ketvirtadienis – kone savaitgalis. Gal vėl į kokį koncertą? Kalėdinių lempučių fone... |
KAS TAI?
Mano laiškai draugams, artimiesiems, Vilniui iš to periodo, kai gyvenau gražiausiame mieste pasaulyje - Paryžiuje. SKAITYTI REIKIA NUO LAIŠKO NR.1 Laiškai iš studijų meto slepiasi "Paryžiaus die- noraštyje #1" Archyvai
May 2010
Laiškai
All
|
RSS Feed
