Laukimas. Ilgasis laiškas Nr. 14

Gruodžio 12d.

Žiema, sakot. Gal ir taip. Šiek tiek vėsiau, malonus šaltukas privertė užsimauti pirštines ir labiau susivynioti į šaliką. Bet aplink vis dar kvepia keptais kaštonais, blynais ir kava. O dabar – ir karštu vynu.

Jules Joffrin aikštėje prie namų bent kelios nemažos kalėdinės eglės, šviesomis mirguliuojanti karuselė ir krykštaujantys vaikai bei palapinė rinkti žaislams mažiesiems. Šurmulys, bruzdesys. Man patinka.

Keliavau į La Défense kalėdinį turgų - Marché de Noël. Visai smagu ten! Kalėdinės Frank  Sinatra dainos, šviesų girliandos, raudoni kilimai (trūko tik paparacų, bet juos atstojo turistai ;) ) ir kvapų bei skonių paletė iš įvairiausių pasaulio kampelių. Neatsispyriau šventinei nuotaikai ir paskanavu karšto vyno už 2,5 euro. Mmmm...Kaip gera buvo priglausti delnus prie karštos stiklinės ir įkvėpti, paskanauti Kalėdų. Ir taip neskubant žingsniuoti per turgelį...Mmmm...

Senukas pardavėjas toks mielas, šiltom akim žiūrėjo iš po akinių stiklų. Paaiškino ir parodė, kas yra kas...;] Paslaptis.

Metro kažkodėl kvepėjo smilkalais, o aš nuo galvos iki kojų pirštų galiukų jaučiau Kalėdas. Man patinka. Patinka.

People are strange when you‘re a stranger...

Gruodžio 13d.

Lygiai po savaitės jau būsiu Lietuvoje. Nebegaliu susikaupti darbams. Galvoje vien Kalėdos, laukimas ir bandymai smulkiai susiplanuoti kada su kuom susitikti per tas TRUMPAS dvi savaites savo gimtajame mieste.

Muse – Sing for Absolution.mp3

Pasisveikinimas su Kamel, kuris kaip visada po šeštadienio Issamo koncerto, užsuko atsiimti savo mašiniuko...Kamel kaip visada prisiragauja gėrimų ir Issamas su jo mašiniuku jį parveža namo. Kaip visada ;) Sako, su savo šukuosena dabar atrodau kaip personažė iš Issamo žaidžiamų WarCraft‘ų. ;]

Nuklydau. Pasiilgau namų. Gal net sniegą pirmąjį šią  žiemą pamatysiu...Savaitė, tik savaitė...

Gruodžio 14d.

Keista diena. Labai labokai keista diena. Prasidėjo ji nuo to, kad sugedo Jo Didenybė Kompiuteris. Kai už lango nuogame danguje pagaliau vėl juokėsi saulė...Sugedo mat. Nei iš šio, nei iš to. Ką gi. Teks penkias dienas pagyventi be jo. Paskui jau – kelionė, nesvarbu. Kai grįšiu namo, viskas bus gerai.

Keliauju į centrą. Į BHV ir „Conforamą“. Mmm...Kaip gera šviesos užpildytame Paryžiuje žingsniuoti prancūzišku ritmu gerai pažįstamomis gatvėmis. Žinau, kas bus už kampo. Tooooooks geras jausmas.

BHV pilnut pilnutėlis žmonių. Visi perka dovanas, paskendę šventinėje nuotaikoje. Laimingi tėvai ir dar laimingesni vaikai, jaunuoliai, ieškantys dovanų širdies draugams, močiutėlės, skrebenančios saldainių dėžutes, ieškančios tobulo šokolado savo anūkams, o gal net mylimiems senukams. Ak, puiku, gėris! Apsipirkinėju ir aš.

Žingsniuoju palei upę, pro turistų grupes, pro gatvės praeivius, gėlių ir gyvūnėlių parduotuves, pro eilėmis išrikiuotus žydinčius hiacintus ir smulkutėlius narcizus, pro savo naujų namų laukiančias eglutes. Apsiperku „Conforamoje“. Lauktuvės, taip sakant, sau, į namus. Et, per šventes pasidarau silpna...;]

Grįžus namo, kompiuteris vis dar streikuoja prieš mano norus. Koks solidarus Paryžiaus muziejų darbuotojams. Beje, praėjau pro Pompidou. Toks liūdnas, tuščias, su nieko gero nežadančiais plakatais. Ir dar kažkoks piketas prie Hotel de Ville. Vėl tenka brautis pro paeigūnus su skydais. O šalia juk ruošia tradicinę čiuožyklą po atviru dangumi. Ir dar vienas keistumas – prie Eustachijaus bažnyčios Les Halles pašonėje vyrukas griežė tradiciniu kinišku (o gal japonišku?..) instrumentu. Nusileidžiu į metro, o ten kampe su savo manta įsitaisęs kitas siauresnių akių atstovas. Ale, matai, koks skirtingas šių dviejų žmonių požiūris. Vienas dar laukia kažko, gal Kalėdų stebuklo, o kitas jau griežia styginiu prie bažnyčios vartų.

Nuklydau. Tad grįžus namo – nieko naujo. Bet tai dar nebuvo pabaiga keistuoliškai dienai. Perdegė lemputė mano kambaryje. Issamas, draugiškai besijuokdamas iš mano nesėkmių dienos, pakeitė į naują. Aš tenorėjau kristi ant lovos ir užsimerkti. Velnioniška diena. Norėjau pailsėti nuo mirguliuojančio ekrano? Štai tau ir proga. Tikiuosi, Sacha nesupyks, kad kai kurie darbai pastrigs. Pats kaltas, reikia greičiau ofisą remontuoti ;] Na, veiklos užteks gal vienai-trims dienoms. Paskui, matyt, teks kiauras dienas arba miegoti, arba valgyti, arba sėlinti Paryžiaus gatvėmis, laukiant pirmo sniego. Palaikykit man žiupsnelį Vilniuje!

Xoxo

Gruodžio 15d.

+2. Saulėta ir giedra. Štai tokios mano mylimos žiemos dienos. Turgelis vyksta kaip niekur nieko. Pardavėjai vis dar linksmi ir įkyrūs, garsiai šūkalioja ir kartais atrodo sušalę. (Mademoiselle, mademoiselle...)  

4 days to go. Na, kaip nors. Jau jaučiu namų šilumą ir jaukumą. Kaip kokiame filme, lyg žiūrėčiau pro langą ir niekaip negalėčiau užeiti į vidų. 4 days to go...Smagi dienos detalė – matyti kaimyno iš viršaus pamestą kojinę...tiesiog ant namo sienos. Kabo sau, visa „nugriuvus“, ant spygliuotos atbrailos (spygliai nuo balandžių...) ir vargo sau nemato. O gal ir mato, juk šaltoka, vėsoka. Tiek tos mano įžvalgos apie kojinę. Juk gyvenimo grožis smulkmenose, tiesa?

Ça plane pour moi!

P.S. Kam šiandien vieneri metai ir 10 mėnesių pažinties, o kam 25 metai vedybų sukakties. Va, čia tai pasiekimai.;] Mirkt.

Gruodžio 16d.

Mano buto draugo rytas (t.y. 14.00) prasideda nuo čiaudulio ir lietuviško „Į sveikatą“ bei Jeff Buckley „Hallelujah“. Mano rytas prasidėjo prieš geras tris valandas, apkabinus puodelį arbatos ir skaitant (na, iš tiesų juk klausant..) „Žiedų valdovą“. Tokiais rytais namie tylu, tik kokius penkis kartus skamba Issamo žadintuvas, į mano kambarį šviečia saulė ir aš kaip katinas užsimerkiu prieš langą bei mėgaujuosi šiluma. Mhhrrr...

Gruodžio 17d.

Po trijų beprotiškai giedrų dienų į Paryžių pagaliau nusileido baltas stebuklas. Sniegas! Atitraukiu užuolaidas, o ten – balta puta jau pasidengę stogai ir langinės, pasipuošusi ir „nugriuvusi“ kaimyno kojinė (lyg lauktų kalėdinių dovanų...), balandžių nenutrepsėtas mano lango turėklas. Sniegas...Turbūt niekada taip nesidžiaugiau sniegu. Ir turbūt pirmąsyk Paryžiuje išvis matau normalų sniegą. Kai prieš du metus vasaris mane pasitiko pavasariškomis nuotaikomis, nelabai tespėjau įkvėpti paryžietiškos žiemos oro.

Dabar šis mano miestas vėl bus baltas. Ir minkštas. Ir švelnus. Ir šventiškas. Dabar karštas vynas ir karšti kaštainiai lauke įgyja kitokią prasmę. O aš, štai, ruošiuosi namo. Kur, tikiuosi, manęs laukia sniego kupstai ir šventiškai nusiteikęs kišeninis Vilniaus senamiestis.

Norėčiau pabusti anksti anktsti, kai Paryžiuje nemiega vos vienas kitas (ar taip būna?), kai ką tik pasnigę ir dar nėra jokių pėdų...Kai SacreCoeur laiptai balti, kaip ir pati bazilika, kai iš lėto sninga ir milimetras po milimetro uždengia pilkas plyteles. Norėčiau pabusti anksti anksti...

Gruodžio 18d.

Su gimtadieniu, mano žmogau! Kad tu tik įsivaizduotum, kokie juokingi sušalę Paryžiaus gyventojai. Ypač tie, kurie nepratę prie tokių temperatūrų. Susitraukę, akys vos matyti. O juk tik vos keli laipsniai žemiau nulio. O gal net ir tiek nesiekia.

Senukas prie Anvers stotelės paraudusiais žandais mielai man supakuoja le petit porciją karštų kaštainių, kurie, tikiuosi, sėkmingai gyvi sveiki pasieks Lietuvą. Pirmąkart mačiau Sacre laiptus tokius tuščius vidury dienos. O ir kalnas – apsnigtas bei užtvertas. Keistumai.

Pasiruošimo diena. Ir pirmąkart išvažiuojant iš Paryžiaus neliūdna. Pirmąkart turiu bilietą atgal, žinau, kada grįšiu ir, apskritai, kad grįšiu. Ramu ir gera. Jokių graudžių akimirkų. Visi graudumai laukia Vilniuje...Bet negalvokim taip toli...

P.S. Vėl susitiksime Paryžiuje sausio pradžioje ;]