|
Pamiršau aname laiške pasidalinti dar vienu pastebėjimu. Tiesiog prancūziško (?) gyvenimo būdo detalė, kuri tąkart mane labai prajuokino. Stoviu metro stotelėje, laukiu, iki artimiausiojo - 4min. Ir matau - priešingoje pusėje ant pakylos krėslams guli...miegmaišis. Pilnas :) Šalia - maišelis, suprask, turtas, nuosavybė. Žalias toks miegmaišis, priminė man kokoną. Ir, lyg mano mintis perskaitęs, gulintis, susirietęs kokonas pradeda judėti, krutėti. Galvoju, gal išsiris drugelis? Baltas, tyras, šviežutėlis, švarutėlis. Bet - ne. Iš lėto prasiveria viršūnė ir išlenda sportinės kepuraitės kraštas, šešėlis dengia veidą, pamažu išnyra pirštinėta ranka ir praskleidžia kokono (miegmaišio) kraštus. Į dienos šviesą, atsiprašau, ne, į metro tunelio šviesą patenka veidas, kažkuo primenantis senų nespalvotų filmų personažą. Paskui išlenda kojos, apautos ilgais suvarstomais batais. Kokonas susmunka šalia, o vietoj drugelio prieš mano akis sėdi užsimiegojusiu žvilgsniu besidairantis SDF'as - Sans Domicile Fixe (prancūziškasis BOMŽ) :) Et, o taip laukiau drugelio...Bet vistiek šypsojausi :) Nežinau, kodėl, bet labai norėjau su jumis šiuo pastebėjimu - stebėjimu pasidalinti. Go Green!  Iliustracija: Bulls press
0 Comments
2010 Sausio 8d. Štai ir vėl Paryžius. Prieš mane. Prieš mane su savo nemiegančiomis gatvėmis, staigmenomis, šokolado, kavos, bandelių ir vyno kvapais. Prieš mane su žmonėmis, paskanintais įvairiausių kultūrų prieskoniais, su muzika, nuspalvinta skirtingų kontinentų ritmais. Ir galiausiai, Paryžius šiais metais prieš mane atsiskleidė man dar nepažįstamu veidu. Ilgesio veidu. Beprotiško ilgesio namams ir Tau. Nors išvažiuodama iš savo mylimo miesto neliūdėjau ir žinojau, kad grįšiu, bet pabuvusi su Tavimi, nebenorėjau grįžti. Toks keistas jausmas...Ir, nežinia kodėl, tada norisi verkti. Ar kad grįžau, ten kur jaučiu, jog turiu būti, ar kad grįžau be tavęs, ar kad nežinau, kada grįšiu pas Tave, ar kad turėjau vėl su Tavimi atsisveikinti...Man nebepatinka ilgi išsiskyrimai. Nebepatinka būti vienai. Be Tavęs. Nenoriu nė dienos praleisti be tavo slaptų, tik man žinomų šypsenų. Ypač nenoriu dabar, kai jau tenka ruoštis Gražiausiai Dienai Mūsų Gyvenime...  Štai ir vėl Paryžius. Įsėdus į metro aplanko jausmas, kad taip ir nebuvau išvažiavus. Užėjus į namus pasitinka tas pats šokančių smilkalų kvapas ir kampe stovinčių gitarų šešėliai. Issamas tik praneša apie vienintelį pasikeitusį dalyką, kad susirado draugę. Kone dvigubai už save jaunesnę.. Ouu, she‘s only seventeeeeen... Tad dabar labai įdomiai skamba butukas, kai viename kambaryje prancūziškai kalbasi jie, o kitame lietuviškai per skype video kalbuosi aš su savo būsimuoju. Ji, Marion, visai miela mergaitė, kaip ir tikėjausi iš prancūzės, tamsiaplaukė, smulkutė, rudų akių ir su prancūzišku vietinių panelių minusu – rūko...  Bet juk štai ir vėl Paryžius. Žiemiškai šaltas, bet nuogas, be sniego. Kartais džiuginantis mane, atsivežusią peršalimą iš Vilniaus ir dienas leidžiančią namie, saulės spinduliais pro kambario langą. „Nugriuvusi“ kojinė vis dar neapleidžia savo pozicijų...Kitą savaitę, kai jau manęs lauks visokie susitikimai, eisiu užkariauti parduotuvių – nuo antrojo sausio trečiadienio prasideda penkios išpardavimų savaitės. Soldes. Tiek didžiuosiuose centruose, tiek mažuose boutique. Gal reiks paišlaidauti ir paieškoti mielų smulkmenų tai Gražiausiai Dienai Gyvenime... Sausio 9d. Aš taip myliu šitą miestą. Net dabar, kai liūdna. Kai geriu gydančias arbatas. Kai šalta. Kai noriu Tave apkabinti, o negaliu. Kai noriu kurti dėl Paryžiaus, apie Paryžių, su Paryžiumi, bet jaučiu, kad kažką pamečiau...  Sausio 13d. Dabar žinau. Aš negaliu gyventi šia diena. Nežinoti, kas bus rytoj. Ar turėsiu, už ką nusipirkti valgyti. Monmartre paprastumas ir nežinomybė netinka mano sielai. Paprasčiausiai - netinka. Nepatinka. Dabar žinau. Paryžiaus širdis. Ten pat ir manoji. Ten jaučiuosi saugiai, jaučiuosi sava, jaučiuosi pažįstanti ir pažįstama. Ten visąlaik šypsausi. Senyvai prancūzei su kailinukais. Močiutėlei, maitinančiai balandžius prie Tour St. Jacques. Spaustuvės darbuotojui. Spalvotų balionų puokštei plikame medyje. Užrašui „Baltinių gatvė“. Darželinukų grupei. Šeimynai, besimėgaujančiai čiuožykla po atviru dangumi. Iš kurio kartais lyja. Lyja. Savaitgalį žada +8. Bet. Turiu naujieną. Grįžtu namo. Į kišeninį Vilnių. Į žiemą. Pas savo žmogų. Ruoštis Mūsų Dienai.  Su Sacha susitikau pirmadienį. Dar vis kalėdiškai spindinčios Rue des Abbesses kavinukėje kaip ir pirmąkart susitikę ragavom mojito. Nusprendėm, kad galim dirbti ir per atstumą ir nebus tiek daug pragyvenimo išlaidų. Ypač dabar, kai visi reikalai sustoję pusiaukelėje Visiems mažiau rūpesčių. O man – daugiau vidinės ramybės ir mažiau laiko, praleisto besiilgint Tavęs. Issamas šiek tiek supyko. Juk palieku jį tik su pusės mėnesio nuoma. Ant ledo. Bet aš nieko negaliu padaryti. C‘est la vie. O aš pasirinkau la vie Vilniuje. Reik išvažiuoti kol...kol dar myliu Paryžių. Kol visiškai nepaskendau Monmartre rutinoje. Kol nepamiršau, koks gražus būna pavasaris ir kaip kvepia karštas vynas lauke. Teks užbaigti ir šį Paryžiaus dienoraštį. O gal ir ne. Turiu minčių. Oooo, kada tik jų nebūna...Bet šįkart išvažiuosiu laiminga. Net ir vėl nežinodama, kada sugrįšiu. Net ir nieko nenusipirkusi, apžavėta visų tų vitrinų su užrašu „Soldes“. Užteks apie tą patį. Užteks meilės prisipažinimų. Manęs dar laukia visas pasaulis su savo staigmenomis, žmonės, kuriuos dar turiu pažinti ir sutikti, darbai, kuriuos dar tik svajoju nuveikti. Pabaigai - tik užrašas, kurį paliko Sacha Paryžiaus akvarelių knygoje, kurią gavau dovanų...  |
KAS TAI?
Mano laiškai draugams, artimiesiems, Vilniui iš to periodo, kai gyvenau gražiausiame mieste pasaulyje - Paryžiuje. SKAITYTI REIKIA NUO LAIŠKO NR.1 Laiškai iš studijų meto slepiasi "Paryžiaus die- noraštyje #1" Archyvai
May 2010
Laiškai
All
|
RSS Feed
