Suplanuota ramybė. Laiškas Nr. 2

Ar jūs labai nustebtumėte, jei po langais išvystumėte vyriškį, pučiantį ragą? Na, žinot, toks instrumentas :) Aš nustebau labokai. Thumbs up! 


Spalio 12d.

Ooo, didžioji permainų diena. Tiksliau, darbų darbelių. Dienos planas:
1. Apsipirkti LIDL (pigių pigiausia maisto prekių parduotuvė Paryžiuje, gaila, pačiam centre jos nėra, tenka važiuoti kelias stoteles su metro).
2. Įsigyti prancūzišką telefono numerį (kokia keista buvo pardavėja, gal ne tiek keista, kiek labai jau prancūziška: mažutė smulkutė mergaitė rudomis akimis, taip lėtai ir ramiai ieškanti man kortelės, dirbanti su kasos aparatu, suvedinėjanti mano duomenis, aiškinanti tarifų planus, labiau besidominti mano telefono pakabučiu, nei savo darbu.)
3. Nusipirkti savaitinį metro bilietą (čia jau teko palakstyti :) pasirodo, Carte Orange, kokią aš turėjau nuo senų laikų, pakeista į elektroninį vardinį Navigo bilietą, tokie buvo ir anksčiau, tik neprivalomi, tad turėjau specialiai grūstis į Chatelet esantį pardavimo punktą ir ten jį įsigyti. )

Išlaidų diena. O kalbant apie išlaidas...gi kasdienio savo pasivaikščiojimo metu užsukau į kelias interjero parduotuves – salonus ir...mon Dieu... beveik tiesiogine to žodžio prasme, turėjau bėėėėgti iš ten :) Tos visos mielos smulkmenos, interjero aksesuarai, nekainuojantys nė 10 eurų, taip viliojo mane…Norėjosi pasipuošti, pagyvinti savo studiją. Mintyse iškart piešėsi vaizdai. Kai paversdavau kainas litais, šiek tiek nusiramindavau, bet trumpam. Juk tokių prekinių ženklų dar nėra Lietuvoje ir kai matai gyvai tai, ką matydavai tik interneto kataloguose, norisi imti, pirkti, turėti sau sau sau :) Vėl aš savininkiška. Baisu. Na, palauksiu šventinių nuolaidų meto. 

Spalio 13d.

Stengiuosi susikaupti, pamiršti, kad aš esu Paryžiuje bei noriu atostogauti, ir bandau prisėsti prie darbų. Sunku sunkoka.  Vėl puiki saulėta diena. Dangus begėdiškai žydras nuo ankstyvo ryto. Vėl mano vidinis balsas, o gal net balsai, šnabžda prancūziškų gatvių nuotykius.


Pusryčiai, darbas, pietūs, darbas, pranešimas vienam iš draugų, kad aš vėl Paryžiuje. . Ai, užteks darbų. Aš pati sau pilstau laiką. Laiką, ne gėrimus ;)


Metro tuneliuose tikriausiai jau numyniau ne vieną kilometrą. Kaip keista iš grūsties nusukti į ramų šoninį tuneliuką, išgirsti grojant gyvą akordeoną, grumtis su vėju, bet tokiu, kokio nebūna net išlindus į paviršių.

Prancūzų beretės lekia į orą.

Man patinka važiuoti į Monmartrą. Maršrutas virš gatvių. Stikluose atsispindi vakarėjanti saulė, tolumoje boluoja Sacré Coeur. Skalbiniai džiūsta neleistinose vietose.

Prisiminiau…Juk dar nemačiau metro landžiojančių ir monetų prašančių keistuolių. Gal jie bus tai, kas pasikeitė mano mieste?

Nardau siauromis kalvoto senamiesčio gatvelėmis, ausyse skamba „Žiedų valdovo“ siužetas. (Rimtai, klausau audiobook.) Nenutupiu šįkart ant laiptų. Labiau vilioja blynų kvapas apačioje. Kokosas ir šokoladas. Tvardykis, žmogau!

Į metro patartina pakliūti prieš piko valandas, nes kitu atveju būsi suspaustas, perspaustas, suslėgtas kaip sūris. O dar įsivaizduokite, kad pakeliui užbėgau į parduotuvę dėžutės kiaušinių…Uch.

Namai. Darbas. Vakarienė. Darbas. Paskausta akys. Girdėjau, pas jus snigo? Muahaha. Aš vis dar džiaugiuosi lengvais rudeniniais apdarais.

Sapnuoju Vilnių, savo žmones. Sapnuoju Paryžių ir savo žmogų čia, su manimi. Sapnuoju…

Spalio 14d.

Žadintuvas. Už tamsių užuolaidų – beeeeeeeeeeprotiškai gaivus ir saulėtas rytas. Skubu pasiimti pažymėjimo, su kuriuo į kai kuriuos muziejus galėsiu užeiti nemokamai. Užbėgu patikrinti ir pašto dėžutės (turiu ir tokią). Namie laukia pusryčiai prie atidaryto lango: kava su pienu, vyšninis jogurtas, šiltas croissant. Apačioje klega vaikai. Dangų skrodžia metaliniai paukščiai. Skamba bažnyčios varpai. Prancūziškos savaitės vidurys.

Kai kambaryje pasklinda kepinių kvapas, į rankas paiimi šiltą raguolį, supranti, kad diena prasidėjo puikiai. O fone – lietuviškas Opus3, grojantis prancūziškas melodijas...Mmmm...

Debesis už lango panašus į skubantį trolį.