Spalio 11d. Penktas apsilankymas Paryžiuje. Panašu, kad bus ilgiausias,darbingiausias ir visoks koks –iausias. Į naudą. Jis, Paryžius, pasitiko mane lietumi. Bet aš buvau laiminga, sugebėdama atpažinti gatves, matydama pažįstamus užrašus ir tą visą žmonių maišalynę. Tiesa, į priekį, link Paryžiaus, teko stumtis pro Cergy, Saint Denis rajonus... Anis – „Cergy“ J'suis pas né dans l'Missouri J'suis pas d'Oklahoma City J'ai grandi dans l'9-5 à Cergy Cergy Mon p'tit paradis Ma sweet banlieue pourrie Dans l'coin c'est l'Oise qui coule l'ami Pas l'Danube, ni l'Mississipi Ici c'est Cergy Cergy Oooo, ten proporcingai daugiau nei Vilniuje gyvenimo sužalotų žmonių. Bet aš neužsimerkiau, nes žinau, kad mano miestas (kaip savininkiška...mano...) turi du veidus. Ką čia du, begalę, begalę veidų. Kaip sakoma, bijai partizanų, neik į mišką ;) Tad skubomis prabėgi pro tuos visus, kurie keisčiausiais būdais bando išlikti mieste, kuris įtraukia ir nepaleidžia. Jei nors kartą buvote Prancūzijos sostinėje, žinote, apie ką kalbu. Jei nors kartą skanavote pigaus (o gal net prabangiai brangaus) vyno ir tikro pelėsinio sūrio vidurnaktį Notre Dame šešėlyje... Jei nors kartą likote naktinėti ant Sacre Coeur laiptų...Jei nors kartą davėte keletą nutrintų monetų gatvės muzikantui...Jei nors kartą ryte ėjote pirkti šviežių baguettes... Jei nors kartą ten įsimylėjote... Jei nors kartą... Jei... Jūs mane suprasite. Kodėl vis norisi čia grįžti, kodėl atsiranda jėgų, kad ir laikinai, atsisveikinti su mylimais žmonėmis, palikti savo kišeninį miestą ir išleisti visas savo santaupas. Dar turiu kelias dienas pabūti dviese su Paryžiumi. Paskui teks kibti į darbus, gal net rizikuoti įsisukti į rutiną. Bet rutina Paryžiuje ne tokia kaip Vilniuje. Ji įkvepianti. Čia visada galva ūžia nuo minčių ir ryte skubi atitraukti užuolaidas, kad pradėtum dieną. Ak, bet aš visada apie tą patį. Jau ir taip aišku, kaip myliu šitą miestą, tad sustabdykite mane, kai per daug įsijausiu. Ką gi aš čia veiksiu šįkart? Mmmm...dar laukiu svarbaus susitikimo savaitės pabaigoje su architektu – dizaineriu, kuris dabar išvykęs. Bet nieko, aš turiu laiko:] Turiu ne tik laiko, bet ir keletą įsipareigojimų Vilniuje. Bet jiems netrukdo tai, kad aš už kelių tūkstančių kilometrų. Tie darbai darbeliai tik padės man pastebėti daugiau dalykų čia, kultūros sostinėje. Tad tiek apie mano penktąjį kartą Paryžiuje. O dabar... Sekmadienio popietė. Ryte pažadino tolimi bažnyčių varpai ir norėjosi ilgai vartytis lovoje. Juk, po galais, sekmadienis. :] Nors, išduosiu „paslaptį“, čia visos dienos man kaip šeštadieniai. Bent kol kas, kaip minėjau...Dar nežinau, ką man atneš ši diena - šiek tiek apsiniaukusi, papilkėjusi, rudeniška. Dabar man užtenka tik dairytis pro langą, dalintis mintimis, ir stebėti gyvenimą iš palėpės ketvirtame aukšte. Du vienuoliai padeda turistams susigaudyti žemėlapyje. Apvalaina moteriškė vedžioja mažutėlytį šuniuką. Vyriškis skuba namo, nešinas šviežių kepinių maišeliu. Rusvo popieriaus čežėjimas, šiltas bandelių traškesys... Vakar. Vakar buvo šypsenų diena. Švietė saulė, danguje - vos vienas kitas nedrąsus debesis. Šeštadienis, kvepiantis nuotykiais. Išėjau pasivaikščioti pamėgtomis gatvelėmis Cite saloje, kojos nešė link St. Michel, Tour St. Jacques, Hotel de Ville, Pompidou. Ausyse skambėjo prancūziška muzika ir be priežasties, o gal su, norėjau šypsotis ir juoktis. Negalėjau patikėti, kad viskas tikra, kad aš vėl čia, atrodė, kad tų metų Vilniuje net nebuvo, nes niekas nepasikeitė. Tie patys garsai, kvapai, parduotuvės, turistų spūstys. Pakeliui namo užšokau apsipirkti, juk čia ir valgyti reikia. Buvau pamiršus. Pradžiai: daržovių rinkinėlis, pienas, vynas (kas be ko...tik ispaniškas stalo, bet koks skirtumas, kai kainuoja 1,29 Eu), 2 litrai skaniųjų sulčių ir Brie sūris (1,80 Eu). Žymiai skanesnis nei lietuviškas J Juk taip ir turi būti. Dienos išlaidos – 9,15 Eu. Neprastai, ypač pridėjus prie lietuviškų dešrų, dešryčių ir lašinukų lauknešėlio iš Lietuvos...O prie pat namų jau pažįstamas šeštadienio turgus. Nuodėmingas išlaidų kvapas :) Tos alyvuogės, mirkstančios prieskoniuose... Ar čia visada, ar tik sekmadieniais po mano langais malasi tiek daug vienuolių..? ...Po pietų mane šaukė Sacré Coeur. (Ar tik ne išprotėjau? Tuoj su savimi kalbėtis pradėsiu, namuose bent su katinu paplepėdavau.) Carla Bruni – „Raphael“ Oooo, mano Sacré...Kol prasibroviau iki nusedėtų laiptų, teko nemažai paprakaituoti. Visame Monmartre, nuo trečiadienio, pasirodo vyksta „Les Vandages“....Oi, džiaugsmas turistams ir vietiniams. Spalio šventė, kai gatvės palapinėse prekeiviai siūlo savo specifinių produktų: sūrių, kepinių, dešrų kalnai ir kupsteliai, vyno, vyno, vyno upės... Stengiausi nesidairyti į šonus, nes būčiau neišlaikius...Taip kvepėjo, taip viliojo...Mmmmm....Galų gale. Ant laiptų nieko naujo :) Šeštadienio kompanija: Youri, Nikerson, Christian, Cham, Farouk. Ir minia turistų bei šiaip gerbėjų :) Aš prie jų? Muzikantai nei kiek nenustemba mane pamatę, iškart pasidomi, kiek laiko būsiu, kada atvažiavau, kur mano sužadėtinis, ką aš čia veiksiu...Uch, kaip miela malonu, kai braunasi pro minią su tavim pasisveikinti. Bučinukas į vieną žanduką, į kitą. ça va? ça va, et toi? Ilgai nebūnu: jau vakarėja, saulė žeria oranžinius spindulius, muzikantai ieško savo paltų, gitarų stygos trūksta, renkasi naktinėtojai ir saulės lydėtojai su maišeliais maisto ir vyno buteliais, ieško atidarytuvų, aplink plaukus veliasi žolininkų kvapai, čia lengva užsibūti iki paryčių, pasiilgau savo Martyno...Iki kito karto, pavymui mojuoja jie man nuo laiptų. Kaip aš to ilgėjausi.
Namuose – vakarienė, taurė (viena, tik viena!) balto vyno, kąsneliai sūrio ir virtualus „Į sveikatą!“ su namiškiais per kompiuterio ekraną. Žvakių šviesoje. Fone skambėjo šventiniai fejerverkai, dangų matavo Eifelio žiburys, švietė baltas bažnyčios bokštas, mano gatvė buvo tyli ir rami, nors čia pat už kampo ūžė naktinis Paryžius. Kaip keista...Pirmas prancūziškas ruduo. Gal keptų kaštonų? P.S. Nužiūrėjau keletą interjero pirkinių BHV parduotuvėje. Žinau, kad neatsispirsiu, ir tikrai turėsiu, ką jums parodyti. Bisous!
0 Comments
Leave a Reply. |
KAS TAI?
Mano laiškai draugams, artimiesiems, Vilniui iš to periodo, kai gyvenau gražiausiame mieste pasaulyje - Paryžiuje. SKAITYTI REIKIA NUO LAIŠKO NR.1 Laiškai iš studijų meto slepiasi "Paryžiaus die- noraštyje #1" Archyvai
May 2010
Laiškai
All
|