Rudenėja. Laiškas Nr. 7

Spalio 31d.

Vėl viena. Važiavau atgal metro ir taip suspaudė širdį, taiiiip....Liūdna ir tuščia. Ir net murkiančio katino nėra šalia, su kuriuo galėčiau balsu pasikalbėti. Na, nieko, ištvėriau dvi savaites, ištversiu ir ilgesnį laiko tarpą. Kalėdos bus nuostabios. Su trupučiu šiugždančio sniego, spanguolių kisieliumi ir paprastu žmogišku prisilietimu.

O savaitė prabėgo taip greitai, kad nė nespėjau skaičiuoti nuostabių sekundžių. 

Trečiadienis su Eliziejaus laukais, Eifelio kontūrais, namų turgelio skanėstais, Monmartro gėrybėmis, kvapais ir nuodemėmis. Trečiadienis su trumpomis rankovėmis, puodu makaronų ir keistuoliais ant laiptų.

Ketvirtadienis, oooo...ketvirtadienis. Musmirių pusryčiai ir Versalio horizontai. Taip šilta, nuostabu ir kišenėse spurda pavasaris. Pavasaris, pasipuošęs rudeniniais lapais ir kutenančiu šaltuku. Mmm, vynas vynas vynas. Ir karališkieji katinai. Katiniukai, mano katiniukai...Karamelinėmis akimis, kupinomis vilties ir žiemos negaląstais nagais. Katinai. Mhrrr...Trys, keturi, penki katiniukai. Versalis pro parko medžius atrodė kaip milžinų atvirutė – toks tolimas, toks netikras, paskendęs migloje, miegantis savo didybėje, nupieštas, nupieštas, nupieštas. Tie rūmai. Taip tolima, taip netikra...Pakartok tris kartus ir tai išsipildys. Apsisuk tris kartus ant stebuklų plytelės. Kadabra. Abra kadabra. Šalom Paris. 

Penktadienis. Ilgesingas penktadienis. Prancūziški skanėstai, traškantys ir tirpstantys, delicious, so delicious. Monmartras, beskęstantis savo vakaro šešėliuose ir aitriuose dūmuose. Dūmuose...Ak, apsirūkę demiurgai.

Aš pamiršau, ką reiškia kalbėtis su popieriumi. Su savimi. Su tavim. Sakiniai kartais skraido ir sukasi sukasi sukasi, o kartais...nusisuka...

Fotografas užkalbina gatvėje. Turistas paklausia krypties. Kažkas paprašo rašiklio. Tylu. Nėra muzikantų. Ant kampo senukas kepa kaštonus. Ten sukasi malūno sparnai. Ir šiandien taip dažnai skambina varpais bažnyčios. Ruduo. Kai spardau lapus kojomis ir vis tiek ragauju ledų. Diena lietaus atneša tris dienas saulės ir laiką norisi rezervuoti tik sau.

Po, velnių, aš tavęs jau pasiilgau. Taip pasiilgau. Aš pamiršau, kaip reikia sakyti žodžius, kaip įkvėpti, kai užspaudžia krūtinėj. O, Paryžius. Paryžius. 

Lapkričio 1d.

Arbata su pienu ir cinamonu. Sekmadienio bandelė su šokoladu. Savaitė, kuri prasidėjo kaip Kusturicos filmas, jau baigėsi. Diena, kuri prasidėjo veidrodiniais atspindžiais, išpylusi kelis tūkstančius litrus lietaus, jau baigėsi.

Arbata su pienu ir cinamonu. Vėl viskas kaip buvo ir vėl viskas iš naujo. Rytoj, rytoj, rytoj...

Lapkričio 2d.

Nuoma - 445. Mėnesio papildymas Navigo bilietui - 56,60. Grynųjų piniginėje – 45. Prasidėjo...

Lakpričio 3d.

Kvepia rudeniu. Po lietaus. Sodrios Paryžiaus gatvės ir sidabrinis dangus su atšvaitais. Karameliniai lapai limpa prie batų. Lapai krenta. Skrenda. Sukasi. Tūpia ant turistų galvų. Ruduo, o, ruduo. Kvepia Kalėdomis. Tik vos vos. Kai pamatai vis daugiau šventinių lempučių vitrinose. Kai pamatai blizgančius šventinius saldainius lentynose ir šiltas raštuotas kojines...

Trys karaliai. Ne, trys princai prie Notre Dame, lesinantys žvirbliukus. Ar pameni, kaip mes lesinom paukštukus ant Pont des Arts?
-           Cyp! Cyp!
-           O, šaunuolis, imk gabalėlį. Tau irgi duosim, ir tau, oo, iš tavęs atėmė balandis...

Lapkričio 4d.

Šiandien kažkas paleido zoologijos sodą. Dangumi plaukė kiškiai, vėžliai, drambliukai ir begemotai. Gėriau lietuviškų čiobrelių arbatą...

Rytai dabar prasideda taip anksti...Kaip džiugu, kai pro užuolaidos kraštelį įžiūri žydrą atspalvį ant sienos. Giedra. Laikas keltis iš lovos.

Darbai darbeliai. Bet visada lieka laiko ir samtukas įkvėpimo dar vienam A2 piešiniui. Šįkart ant popieriaus atgulė Sacre Coeur. Su taškeliais žmonių, su vos matomais šešėliais.

C‘est la vie, Lily...