La Vie. Laiškas Nr. 8

Lapkričio 8d. 

J‘aime la vie. Taip buvo kreida išvedžiota ant tilto prie namų...Fone grojo kepurėtasis senukas prancūziškas Edith Piaf melodijas. Ir aš negalėjau susilaikyti nenusišypsojus. Na ir kas, kad jau šaltoka, na ir kas, kad kartais tenka susisupti į šaliką. Bet blynai su šokoladu vis dar tokie pat skanūs, darbuotojai parduotuvėje (ir net šiukšlių išvežiotojai!) šypsosi bei sveikinasi, o Paryžiaus panorama vis dar virpa rožiniais atspalviais.

Šiandien dar apsilankiau pas Issamą, pažiūrėti kokie pokyčiai vyksta mažajame Monmartre butuke, į kurį atsikraustysiu nuo lapkričio 26d. Bus nors dar kas kažkas gyvas namuose...gal nustosiu šnekėtis su savimi?

Savaitgalis buvo nuostabių nuostabiausias. Juk mane aplankė dvi mano mergaitės, Jolita ir Dovilė, tad teko per pusantros dienos pamėginti aprėpti, apeiti, paskanauti, paliesti, paklausyti Paryžiaus. Ir, manau (bent tikiuosi), kad mums pavyko!

Šviežias baguette ankstyvą šeštadienio rytą...Šilti croissant‘ai. Ir nuostabieji les crêpes. Jambon. Fromage. Chocolat. Confiture. Coco...Mmmm....Ir dvi dienos kupinos prancūziškų atradimų, nežmoniškai ilgų pasivaikščiojimų, saulės ir debesų, šiek tiek šalto vėjo, bet, svarbiausia, geros nuotaikos. Ir, žinoma,   nepamirškim muzikos!

J‘aime la vie. 

Aš negalvojau, kad taip stipriai galima pasiilgti žmogaus. Net susigraudinti kalbant apie paprastus dalykus per atstumą...Aš nesitikėjau, kad bus taip sunku užmigti, kai niekas neapkabina...Gerai nors tiek, kad sapnams nerūpi tie 1706 km... 

Aš taip laukiu Kalėdų. Jau laukiu...Kai grįšiu, nors ir dviems savaitėms...Jau laukiu. Ir pagaliau galėsiu sutvarkyti tą kambarį. Mirkt mirkt. Šypt. ;]

Lapkričio 9d.

Šiandien norėjosi miegoti ilgaaaaaaaaaai ilgaiiiiiiiiiiii. Kiek čia jau per tą savaitgalį bemiegojom...Šiandien norėjosi šimtąjį kartą pažiūrėti seną gerą filmą su Gene Kelly „An American in Paris“. Šiandien gal net norėjosi paragauti draugės gimtadienio torto...(Beje, bon anniversaire, Jolita) Bet! Šiandien - Jo Didenybė Pirmadienis ir aš turėjau vėl kibti prie savo prancūziškų darbų. Kai kuriuos šiek tiek nustumti į šalį, kad sulauktų geresnio įkvėpimo valandėlių, kai kuriuos griebti už ragų ir galiausiai pribaigti. Ir net gi turėjau pakrutinti smegenų ląsteles, skaitydama prancūzišką konfidencialumo sutartį...

Jau tie pirmadieniai. Vakar Issamas sakė, kad sekmadieniai liūdni patys savaime. Ką jau čia, sekmadieniais nors galima nieko neveikti... Tiesa?

Tikiuosi, kai grįšiu mano kišeninis miestas bus padengtas puriu sniego sluoksniu. Tada mes abu galėsim išeiti pasivaikščioti ir gaminti sniego angelus. Paskui užsukti į mūsų mažąją kavinukę karšto vyno arba kavos su pienu ir sūrio pyrago... 

 ******************* 
 Tikiuosi, kai grįšiu jis dar nebus manęs pamiršęs. Mano pūkuotas ir šiltas, su baltom letenėlėm ir ilgais ūsais. Su ta juokinga nosimi ir brūkšninėmis akimis. Tikiuosi, jis dar susiraitys miegoti man ant kelių ar pilvo ir murks taip, lyg norėtų kalbėti garsiau už visus. 

„Jis vaikšto vienas“ 

Kakavos skonio dienoje
pabunda tingiai. Pramerkęs vieną akį
(tarsi kitos netekęs būtų kovoje)
jis saldžiai apsidairo. Drąsiai,

kandžiu žvilgsniu sutraiškęs naktį,
jis nužengia ant kvepiančios citrinomis
žolės. Nagais kabindamasis į gyvenimo pilnatvę
jis visada ramus. Ironiškomis

dienomis jis mėgsta būt karalius.
Bet pasiduoda kartais žemės traukai -
prabyla akimis. Jis  - ne melagis.
Jis vaikšto vienas. Ir savo mantrą murkia mintimis.

Kakavos skonio dienoje
matyt tik jo šešėlis tarp žolių.
Šiandien jisai negrįš namo.
Išėjo vidury dienos medžiot žvaigždžių.                 
            2005 01 09