 Žydi ilgesio spalvos alyvos, galvą suktis verčia sodriai žalia pakalnučių pieva po langu, ant palangės saulės atokaitoje deginasi baltas hiacintas. Po ilgo laiko išdrįsau atsiversti Paryžiaus akvarelių knygą, gautą dovanų prieš grįžtant namo į Vilnių.  Bet kažkodėl dar negaliu leisti sau skaityti paraščių...ar mėginti prisiminti tas tokias artimas vietas, atgulusias popieriuje. Kol kas tik vartau, iš tolo žvelgiu į pastelinius brūkštelėjimus, ir iš tolo prisimenu save, pieštuku vedžiojančias siaurųjų gatvių ir namų siluetus.  Tikriausiai...tikriausiai norėčiau su mylimu žmogumi nors valandėlę vėl ten atsidurti ir gerti į save tą buvimo Paryžiuje jausmą. Bet tik trumpam. Tik trumpam...  Ir kol kas vartysiu tik knygos puslapius...Savo prisiminimų dar neatsiversiu. Dar ne. Anksti.   
0 Comments
Prabangai leidžiu sau galvoti, kad pavasaris ims ir ateis kovo 1- ąją. O ką gali žinoti? Kvepia šiluma, sniegą vis dažniau pakeičia lietus, saulė vėl kutena paširdžius, norisi eiti prasisegus paltą ir nusipirkti gėliųųųųų.... O kol banalumas iš lėto su tokiomis mintimis tipeno paskui mane, mažytė Paryžiaus dalelytė atsidarė Pilies g. pradžioje. „Pilies šokoladinė“. Čia, mano džiaugsmui, galima atrasti saldainių su pelėsiniu sūriu (tiesa, vakarop jų jau dažnai nebebūna) ir paskanauti arbatos tuo tokiu artimu ir mielu pavadinimu – „Paris“. Ir nors šokoladinė dar kvepia dažais, vietoj to, kad viliotų praeivius šviežių skanėstų aromatais, ten jau norisi būti ir užsibūti. Paskanauti sūrio pyrago su pienišku šokoladu...Ar net kaskart einant pro šalį, užsimerkus ir pažadėjus sau „daugiau ne ne ne“, eilinį kartą nusipirkti du saldainius. Sau ir Jam.  Na, o kai jau sutemę ir skubi namo pro Valdovų rūmus, pagautas stebuklingos nuotaikos imi ir pamatai kentauro šešėlį ant sienos. Nesvarbu, kad puikiai suvoki, jog tai tik šalia stūgsantis paminklas. Bet, štai – kentauras Vilniuje :] Tada, kaip Paryžiuje, išsitrauki foto aparatą ir užfiksuoji šį mažą, tik tau vienam suprantamą stebuklą. Kišenėje tuo metu spurda šokoladas...o mintyse iš tolo pradeda skambėti daina "Loin de Paname" iš filmo „Paris 36”. Tekstas ir iliustracijos copyright© Lina Kaušylaitė  Paris, Paris
T'es ma seule famille Paris, Paris Y'a qu'chez toi qu'mon coeur brille Paris, Si j'te revois pas dès d'main Paris, je vais mourir De microbes chagrin Jau žinau, ką veiksiu artimiausią sekmadienį...Kaip gerai, kad ir Vilniuje galima pasigauti Paryžiaus dvasią... "Vasario 14-ąją kino teatras „Pasaka“ apsimes, kad ir Vilniuje veikia senas kino teatras su paryžietiškomis tradicijomis. „Pasakos“ projektorius braškės šviesdamas senas prancūziškas juostas, o programa „Bohema. Paryžius. Vilnius“ nuskraidins žiūrovus į praeitį per pusę amžiaus į aistromis, jausmais ir sentimentais dvelkiančią epochą." Daugiau informacijos čia. ****** O kad laukimas neprailgtų klausau juodai balto Mon mec a moi ir skanauju keptų obuolių su cukraus pudra, cinamonu ir medumi. Kažkodėl tai primena Kalėdas vaikystėje...  Na, o šią žiemą primins indiška arbata su namų gamybos masala. Mmmm...Išgėrus pusės litro dydžio arbatos puodelį, imbiero kiekis dar ilgam suteikia energijos ;]
Pamiršau aname laiške pasidalinti dar vienu pastebėjimu. Tiesiog prancūziško (?) gyvenimo būdo detalė, kuri tąkart mane labai prajuokino. Stoviu metro stotelėje, laukiu, iki artimiausiojo - 4min. Ir matau - priešingoje pusėje ant pakylos krėslams guli...miegmaišis. Pilnas :) Šalia - maišelis, suprask, turtas, nuosavybė. Žalias toks miegmaišis, priminė man kokoną. Ir, lyg mano mintis perskaitęs, gulintis, susirietęs kokonas pradeda judėti, krutėti. Galvoju, gal išsiris drugelis? Baltas, tyras, šviežutėlis, švarutėlis. Bet - ne. Iš lėto prasiveria viršūnė ir išlenda sportinės kepuraitės kraštas, šešėlis dengia veidą, pamažu išnyra pirštinėta ranka ir praskleidžia kokono (miegmaišio) kraštus. Į dienos šviesą, atsiprašau, ne, į metro tunelio šviesą patenka veidas, kažkuo primenantis senų nespalvotų filmų personažą. Paskui išlenda kojos, apautos ilgais suvarstomais batais. Kokonas susmunka šalia, o vietoj drugelio prieš mano akis sėdi užsimiegojusiu žvilgsniu besidairantis SDF'as - Sans Domicile Fixe (prancūziškasis BOMŽ) :) Et, o taip laukiau drugelio...Bet vistiek šypsojausi :) Nežinau, kodėl, bet labai norėjau su jumis šiuo pastebėjimu - stebėjimu pasidalinti. Go Green!  Iliustracija: Bulls press
2010 Sausio 8d. Štai ir vėl Paryžius. Prieš mane. Prieš mane su savo nemiegančiomis gatvėmis, staigmenomis, šokolado, kavos, bandelių ir vyno kvapais. Prieš mane su žmonėmis, paskanintais įvairiausių kultūrų prieskoniais, su muzika, nuspalvinta skirtingų kontinentų ritmais. Ir galiausiai, Paryžius šiais metais prieš mane atsiskleidė man dar nepažįstamu veidu. Ilgesio veidu. Beprotiško ilgesio namams ir Tau. Nors išvažiuodama iš savo mylimo miesto neliūdėjau ir žinojau, kad grįšiu, bet pabuvusi su Tavimi, nebenorėjau grįžti. Toks keistas jausmas...Ir, nežinia kodėl, tada norisi verkti. Ar kad grįžau, ten kur jaučiu, jog turiu būti, ar kad grįžau be tavęs, ar kad nežinau, kada grįšiu pas Tave, ar kad turėjau vėl su Tavimi atsisveikinti...Man nebepatinka ilgi išsiskyrimai. Nebepatinka būti vienai. Be Tavęs. Nenoriu nė dienos praleisti be tavo slaptų, tik man žinomų šypsenų. Ypač nenoriu dabar, kai jau tenka ruoštis Gražiausiai Dienai Mūsų Gyvenime...  Štai ir vėl Paryžius. Įsėdus į metro aplanko jausmas, kad taip ir nebuvau išvažiavus. Užėjus į namus pasitinka tas pats šokančių smilkalų kvapas ir kampe stovinčių gitarų šešėliai. Issamas tik praneša apie vienintelį pasikeitusį dalyką, kad susirado draugę. Kone dvigubai už save jaunesnę.. Ouu, she‘s only seventeeeeen... Tad dabar labai įdomiai skamba butukas, kai viename kambaryje prancūziškai kalbasi jie, o kitame lietuviškai per skype video kalbuosi aš su savo būsimuoju. Ji, Marion, visai miela mergaitė, kaip ir tikėjausi iš prancūzės, tamsiaplaukė, smulkutė, rudų akių ir su prancūzišku vietinių panelių minusu – rūko...  Bet juk štai ir vėl Paryžius. Žiemiškai šaltas, bet nuogas, be sniego. Kartais džiuginantis mane, atsivežusią peršalimą iš Vilniaus ir dienas leidžiančią namie, saulės spinduliais pro kambario langą. „Nugriuvusi“ kojinė vis dar neapleidžia savo pozicijų...Kitą savaitę, kai jau manęs lauks visokie susitikimai, eisiu užkariauti parduotuvių – nuo antrojo sausio trečiadienio prasideda penkios išpardavimų savaitės. Soldes. Tiek didžiuosiuose centruose, tiek mažuose boutique. Gal reiks paišlaidauti ir paieškoti mielų smulkmenų tai Gražiausiai Dienai Gyvenime... Sausio 9d. Aš taip myliu šitą miestą. Net dabar, kai liūdna. Kai geriu gydančias arbatas. Kai šalta. Kai noriu Tave apkabinti, o negaliu. Kai noriu kurti dėl Paryžiaus, apie Paryžių, su Paryžiumi, bet jaučiu, kad kažką pamečiau...  Sausio 13d. Dabar žinau. Aš negaliu gyventi šia diena. Nežinoti, kas bus rytoj. Ar turėsiu, už ką nusipirkti valgyti. Monmartre paprastumas ir nežinomybė netinka mano sielai. Paprasčiausiai - netinka. Nepatinka. Dabar žinau. Paryžiaus širdis. Ten pat ir manoji. Ten jaučiuosi saugiai, jaučiuosi sava, jaučiuosi pažįstanti ir pažįstama. Ten visąlaik šypsausi. Senyvai prancūzei su kailinukais. Močiutėlei, maitinančiai balandžius prie Tour St. Jacques. Spaustuvės darbuotojui. Spalvotų balionų puokštei plikame medyje. Užrašui „Baltinių gatvė“. Darželinukų grupei. Šeimynai, besimėgaujančiai čiuožykla po atviru dangumi. Iš kurio kartais lyja. Lyja. Savaitgalį žada +8. Bet. Turiu naujieną. Grįžtu namo. Į kišeninį Vilnių. Į žiemą. Pas savo žmogų. Ruoštis Mūsų Dienai.  Su Sacha susitikau pirmadienį. Dar vis kalėdiškai spindinčios Rue des Abbesses kavinukėje kaip ir pirmąkart susitikę ragavom mojito. Nusprendėm, kad galim dirbti ir per atstumą ir nebus tiek daug pragyvenimo išlaidų. Ypač dabar, kai visi reikalai sustoję pusiaukelėje Visiems mažiau rūpesčių. O man – daugiau vidinės ramybės ir mažiau laiko, praleisto besiilgint Tavęs. Issamas šiek tiek supyko. Juk palieku jį tik su pusės mėnesio nuoma. Ant ledo. Bet aš nieko negaliu padaryti. C‘est la vie. O aš pasirinkau la vie Vilniuje. Reik išvažiuoti kol...kol dar myliu Paryžių. Kol visiškai nepaskendau Monmartre rutinoje. Kol nepamiršau, koks gražus būna pavasaris ir kaip kvepia karštas vynas lauke. Teks užbaigti ir šį Paryžiaus dienoraštį. O gal ir ne. Turiu minčių. Oooo, kada tik jų nebūna...Bet šįkart išvažiuosiu laiminga. Net ir vėl nežinodama, kada sugrįšiu. Net ir nieko nenusipirkusi, apžavėta visų tų vitrinų su užrašu „Soldes“. Užteks apie tą patį. Užteks meilės prisipažinimų. Manęs dar laukia visas pasaulis su savo staigmenomis, žmonės, kuriuos dar turiu pažinti ir sutikti, darbai, kuriuos dar tik svajoju nuveikti. Pabaigai - tik užrašas, kurį paliko Sacha Paryžiaus akvarelių knygoje, kurią gavau dovanų...   Gruodžio 12d. Žiema, sakot. Gal ir taip. Šiek tiek vėsiau, malonus šaltukas privertė užsimauti pirštines ir labiau susivynioti į šaliką. Bet aplink vis dar kvepia keptais kaštonais, blynais ir kava. O dabar – ir karštu vynu.  Jules Joffrin aikštėje prie namų bent kelios nemažos kalėdinės eglės, šviesomis mirguliuojanti karuselė ir krykštaujantys vaikai bei palapinė rinkti žaislams mažiesiems. Šurmulys, bruzdesys. Man patinka. Keliavau į La Défense kalėdinį turgų - Marché de Noël. Visai smagu ten! Kalėdinės Frank Sinatra dainos, šviesų girliandos, raudoni kilimai (trūko tik paparacų, bet juos atstojo turistai ;) ) ir kvapų bei skonių paletė iš įvairiausių pasaulio kampelių. Neatsispyriau šventinei nuotaikai ir paskanavu karšto vyno už 2,5 euro. Mmmm...Kaip gera buvo priglausti delnus prie karštos stiklinės ir įkvėpti, paskanauti Kalėdų. Ir taip neskubant žingsniuoti per turgelį...Mmmm...  Senukas pardavėjas toks mielas, šiltom akim žiūrėjo iš po akinių stiklų. Paaiškino ir parodė, kas yra kas...;] Paslaptis. Metro kažkodėl kvepėjo smilkalais, o aš nuo galvos iki kojų pirštų galiukų jaučiau Kalėdas. Man patinka. Patinka. People are strange when you‘re a stranger...   Gruodžio 13d. Lygiai po savaitės jau būsiu Lietuvoje. Nebegaliu susikaupti darbams. Galvoje vien Kalėdos, laukimas ir bandymai smulkiai susiplanuoti kada su kuom susitikti per tas TRUMPAS dvi savaites savo gimtajame mieste. Muse – Sing for Absolution.mp3  Pasisveikinimas su Kamel, kuris kaip visada po šeštadienio Issamo koncerto, užsuko atsiimti savo mašiniuko...Kamel kaip visada prisiragauja gėrimų ir Issamas su jo mašiniuku jį parveža namo. Kaip visada ;) Sako, su savo šukuosena dabar atrodau kaip personažė iš Issamo žaidžiamų WarCraft‘ų. ;] Nuklydau. Pasiilgau namų. Gal net sniegą pirmąjį šią žiemą pamatysiu...Savaitė, tik savaitė...  Gruodžio 14d. Keista diena. Labai labokai keista diena. Prasidėjo ji nuo to, kad sugedo Jo Didenybė Kompiuteris. Kai už lango nuogame danguje pagaliau vėl juokėsi saulė...Sugedo mat. Nei iš šio, nei iš to. Ką gi. Teks penkias dienas pagyventi be jo. Paskui jau – kelionė, nesvarbu. Kai grįšiu namo, viskas bus gerai. Keliauju į centrą. Į BHV ir „Conforamą“. Mmm...Kaip gera šviesos užpildytame Paryžiuje žingsniuoti prancūzišku ritmu gerai pažįstamomis gatvėmis. Žinau, kas bus už kampo. Tooooooks geras jausmas. BHV pilnut pilnutėlis žmonių. Visi perka dovanas, paskendę šventinėje nuotaikoje. Laimingi tėvai ir dar laimingesni vaikai, jaunuoliai, ieškantys dovanų širdies draugams, močiutėlės, skrebenančios saldainių dėžutes, ieškančios tobulo šokolado savo anūkams, o gal net mylimiems senukams. Ak, puiku, gėris! Apsipirkinėju ir aš. Žingsniuoju palei upę, pro turistų grupes, pro gatvės praeivius, gėlių ir gyvūnėlių parduotuves, pro eilėmis išrikiuotus žydinčius hiacintus ir smulkutėlius narcizus, pro savo naujų namų laukiančias eglutes. Apsiperku „Conforamoje“. Lauktuvės, taip sakant, sau, į namus. Et, per šventes pasidarau silpna...;]  Grįžus namo, kompiuteris vis dar streikuoja prieš mano norus. Koks solidarus Paryžiaus muziejų darbuotojams. Beje, praėjau pro Pompidou. Toks liūdnas, tuščias, su nieko gero nežadančiais plakatais. Ir dar kažkoks piketas prie Hotel de Ville. Vėl tenka brautis pro paeigūnus su skydais. O šalia juk ruošia tradicinę čiuožyklą po atviru dangumi. Ir dar vienas keistumas – prie Eustachijaus bažnyčios Les Halles pašonėje vyrukas griežė tradiciniu kinišku (o gal japonišku?..) instrumentu. Nusileidžiu į metro, o ten kampe su savo manta įsitaisęs kitas siauresnių akių atstovas. Ale, matai, koks skirtingas šių dviejų žmonių požiūris. Vienas dar laukia kažko, gal Kalėdų stebuklo, o kitas jau griežia styginiu prie bažnyčios vartų. Nuklydau. Tad grįžus namo – nieko naujo. Bet tai dar nebuvo pabaiga keistuoliškai dienai. Perdegė lemputė mano kambaryje. Issamas, draugiškai besijuokdamas iš mano nesėkmių dienos, pakeitė į naują. Aš tenorėjau kristi ant lovos ir užsimerkti. Velnioniška diena. Norėjau pailsėti nuo mirguliuojančio ekrano? Štai tau ir proga. Tikiuosi, Sacha nesupyks, kad kai kurie darbai pastrigs. Pats kaltas, reikia greičiau ofisą remontuoti ;] Na, veiklos užteks gal vienai-trims dienoms. Paskui, matyt, teks kiauras dienas arba miegoti, arba valgyti, arba sėlinti Paryžiaus gatvėmis, laukiant pirmo sniego. Palaikykit man žiupsnelį Vilniuje! Xoxo  Gruodžio 15d. +2. Saulėta ir giedra. Štai tokios mano mylimos žiemos dienos. Turgelis vyksta kaip niekur nieko. Pardavėjai vis dar linksmi ir įkyrūs, garsiai šūkalioja ir kartais atrodo sušalę. (Mademoiselle, mademoiselle...) 4 days to go. Na, kaip nors. Jau jaučiu namų šilumą ir jaukumą. Kaip kokiame filme, lyg žiūrėčiau pro langą ir niekaip negalėčiau užeiti į vidų. 4 days to go...Smagi dienos detalė – matyti kaimyno iš viršaus pamestą kojinę...tiesiog ant namo sienos. Kabo sau, visa „nugriuvus“, ant spygliuotos atbrailos (spygliai nuo balandžių...) ir vargo sau nemato. O gal ir mato, juk šaltoka, vėsoka. Tiek tos mano įžvalgos apie kojinę. Juk gyvenimo grožis smulkmenose, tiesa? Ça plane pour moi! P.S. Kam šiandien vieneri metai ir 10 mėnesių pažinties, o kam 25 metai vedybų sukakties. Va, čia tai pasiekimai.;] Mirkt. Gruodžio 16d. Mano buto draugo rytas (t.y. 14.00) prasideda nuo čiaudulio ir lietuviško „Į sveikatą“ bei Jeff Buckley „Hallelujah“. Mano rytas prasidėjo prieš geras tris valandas, apkabinus puodelį arbatos ir skaitant (na, iš tiesų juk klausant..) „Žiedų valdovą“. Tokiais rytais namie tylu, tik kokius penkis kartus skamba Issamo žadintuvas, į mano kambarį šviečia saulė ir aš kaip katinas užsimerkiu prieš langą bei mėgaujuosi šiluma. Mhhrrr...  Gruodžio 17d.
Po trijų beprotiškai giedrų dienų į Paryžių pagaliau nusileido baltas stebuklas. Sniegas! Atitraukiu užuolaidas, o ten – balta puta jau pasidengę stogai ir langinės, pasipuošusi ir „nugriuvusi“ kaimyno kojinė (lyg lauktų kalėdinių dovanų...), balandžių nenutrepsėtas mano lango turėklas. Sniegas...Turbūt niekada taip nesidžiaugiau sniegu. Ir turbūt pirmąsyk Paryžiuje išvis matau normalų sniegą. Kai prieš du metus vasaris mane pasitiko pavasariškomis nuotaikomis, nelabai tespėjau įkvėpti paryžietiškos žiemos oro. Dabar šis mano miestas vėl bus baltas. Ir minkštas. Ir švelnus. Ir šventiškas. Dabar karštas vynas ir karšti kaštainiai lauke įgyja kitokią prasmę. O aš, štai, ruošiuosi namo. Kur, tikiuosi, manęs laukia sniego kupstai ir šventiškai nusiteikęs kišeninis Vilniaus senamiestis. Norėčiau pabusti anksti anktsti, kai Paryžiuje nemiega vos vienas kitas (ar taip būna?), kai ką tik pasnigę ir dar nėra jokių pėdų...Kai SacreCoeur laiptai balti, kaip ir pati bazilika, kai iš lėto sninga ir milimetras po milimetro uždengia pilkas plyteles. Norėčiau pabusti anksti anksti... Gruodžio 18d. Su gimtadieniu, mano žmogau! Kad tu tik įsivaizduotum, kokie juokingi sušalę Paryžiaus gyventojai. Ypač tie, kurie nepratę prie tokių temperatūrų. Susitraukę, akys vos matyti. O juk tik vos keli laipsniai žemiau nulio. O gal net ir tiek nesiekia. Senukas prie Anvers stotelės paraudusiais žandais mielai man supakuoja le petit porciją karštų kaštainių, kurie, tikiuosi, sėkmingai gyvi sveiki pasieks Lietuvą. Pirmąkart mačiau Sacre laiptus tokius tuščius vidury dienos. O ir kalnas – apsnigtas bei užtvertas. Keistumai. Pasiruošimo diena. Ir pirmąkart išvažiuojant iš Paryžiaus neliūdna. Pirmąkart turiu bilietą atgal, žinau, kada grįšiu ir, apskritai, kad grįšiu. Ramu ir gera. Jokių graudžių akimirkų. Visi graudumai laukia Vilniuje...Bet negalvokim taip toli... P.S. Vėl susitiksime Paryžiuje sausio pradžioje ;] Gruodžio 3d. Štai. Streikuoja mat. Eilinį sykį tie prancūzai neturi ką veikti. Aštuoni muziejai uždaryti...o ką veikti turistams, atvykusiems kelioms dienoms?? Ir ką veikti man, kai planavau sekmadienį eiti į Pompidou pasidairyti? Juk pirmasis mėnesio sekmadienis, muziejai nemokami...Taip laukiau šurmulio, smagiai apsirėdžiusių prancūziškų mamyčių ir tėvelių su vaikučiais, pirštinėtų senelių ir skrybelėtų jų senukų. Ir še tai tau.  Ir dar. Visokie politiniai žaliųjų streikai ir grasinimai bombomis šiandien? Et. Namuose saugu ir ramu, ir čia net kartais šviečia saulė ir užpildo kambarį pavasariška šiluma ir ryškiais šešėliais. Ir aš juk neturiu dėl ko, prieš ką ar su kuo streikuoti!  Na, o tuo metu, matyt, teks pasitenkinti tik pasivaikščiojimu, jau saulei pasislėpus, Eliziejaus laukuose, besižvalgant į visus tuos lemputėmis aprengtus medžius. Girdėjau, ir Kalėdiniai turgeliai kažkur vyksta. Reiks aplankyti vieną iš jų, įsikūrusį La Défense... Penkioliktasis jau, jubiliejinis, žada daug naujovių, gėrybių iš įvairiausių vietų, tradicinių ir ne tik, skanėstų ir įvairiausių niekučių. Ak, Marché de Noël 2009…Daugiau nei 10000m2. Kad tik nepasiklysčiau...;]  Gruodžio 4d. Puiki dienos pradžia! Dangus nuogas, saulė ritinėjasi, balandžiai turškiasi balose prie šaligatvių, turgus šurmuliuoja. Parkelyje už kampo klega vaikų ir mamų pulkai. O aš turiu mokėti nuomą (ištuštinau sąskaitą, bet tokia ta prancūziško džiaugsmo kaina...). Manau, po pietų keliausiu link Sacre Coeur. Šiandien viskas spindi spinduliuoja. Ouuuu jeee, baby. Pietūs. Sacré Coeur. Tiesiog tobula žiemos diena – šaltukas spaudžia, bet saulėta ir gražu, visi šypsosi, juokiasi, skanauja, perka, žaidžia, piešia, gurkšnoja, vaikštinėja, švilpauja, dainuoja...  Pavargęs kaktusas ant šaligatvio. Porelė, apsigobusi baltu šaliku ir abu pirštinėti lauko kavinėje. Vienišas dviratis prie laiptų. Sausainių kvapas. Dailininkas piešia mažą mergaitę. Kalėdinis turgelis. Karštas vynas, karštas šokoladas, mėtinė arbata, kepti kaštonai. Kalėdinės eglutės. Žaižaruojantys žaisliukai. Juokingi kaspinai. Sušalę gatvės dailinininkai. Išlaidaujantys turistai. Riestainiai. Pamestas leopardo odos imitacijos aukštakulnis. Švilpaujantis prancūzas su berete. Cinamono lazdelės ir jų kvapas. Dainuojantis italas ant laiptų. Besišypsantis senukas, griežiantis smuiku. Šokantis mažas vaikutis. Plojantis mimas. Ir aš...Laiminga.  Gruodžio 6d. Per tuos muziejų streikus griuvo visi mano sekmadienio planai, na, ir diena pasitaikė tokia žiauriai monochrominė...Kokių dešimt pilkos atspalvių neatsiklausę nuo pat ryto įsėlino į Monmartre butuką. Tai va, muziejai vis dar streikuoja, Pompidou teks man dar palaukti...Karšto vyno teks ragauti kalėdinėje mugėje kitą savaitgalį. O kol kas – namus užpildo smilkalų ir imbierinės arbatos kvapas. Sekmadienio popietė paskiriama sau, ateities planams ir padus kutenantiems prisiminimams.  Lapkričio 29 d. Paskutinis rudens sekmadienis. Lyja. Pilka. Tiksliau, sidabriška su violetiniais atspalviais...Buvau nužinsgniavus iki Sacre Coeur. Šlapios sekmadienio gatvės buvo kažkokios susimąsčiusios. O štai kalėdinės lemputės mirgėjo visu gražumu ir keistai atrodė baltosios bazilikos fone. Ramu...  Lapkričio 30 d. Vakar vakaras, štai, buvo netikėtas. Išsiruošiau paklausyti, kaip Issamas groja jau seniai pažįstamame bariūkštyje prie Pigalle. Ten jau laukė mūsų Kalem su dar vienu vaikinu, kurio vardo taip ir nesupratau per vakarą bei mano amžiaus mergina, meilutė Elodie. Kol Issamas grojo, mes sedėjom priešais prie staliuko ir bandėm susišnekėti tame lengvame šurmulyje. Gerai, kad sekmadienis – bare ramu, kelios kompanijos, keli vietiniai keistuoliai kaip visada, reikalaujantys dar keistesnių dainų. Po smagybių bare, visi atsidūrėm pas mus namie (Kalem su mašinyte mus, šiaip ar taip, būtų parvežęs). Elodie, tiesiogine to žodio prasme, murkė man ant peties, kol katiniškai kutenau jai kaklą, o visi kiti (net trys :] ) diskutavo apie religiją, ateistus ir šiaip visokiais filosofiniais klausimais. Suktinių fone, žinoma. Žiū, jau ir trys ryto...Elodie turėjo nakvoti pas Kalem, mat gyvena Paryžiaus priemiestyje, bet taip jau gavosi, kad liko pas mus su Issamu ir nakvojo mano kambaryje ;) Ryte (koks ten rytas, pirmadienio vidurdienis) tyliai prasėlinom pro miegantį Issamą ir pradėjom naują dieną. Palydėjau ją iki metro ir užsukau į parduotuvę. Buto draugas prabudo tik kai grįžau.  Toks tad mažas savaitgalio nuotykis. Net šiek tiek katiniškas. Miaou (prancūziškai...) :) O paskutinė rudens diena, nudažyta pasteliniais violetinės atspalviais, šiandien skamba šios dainos akordais: Stone Temple Pilots – Atlanta. mp3  Gruodžio 1d. Žiema. +11. Kasdienis rytinis turgelis – kvepia jūros gėrybėmis, šviežiomis daržovėmis, tabaku ir lietumi. Netrunka pasirodyti ir saulė. Ouuuuu je. Grįžus namo kaip tik dalina spindulius į mano kambarį. Pirmoji gruodžio saulė. Smagu. Bet laikas vėl kibti prie darbų... Liko 19 dienų...Pasiilgau tavęs. Labai... Gruodžio 2d. Na va. Lyja. Ir tegul!Jo didenybė kompiuteris neskubėdamas „renderina“, Issamas brazdina gitarą ir niūnuoja „Atlantą“. Lyja...Tegul.  Šiandien susitikau su Sacha, ėjom į japonų restoraną „Inagiku“ (14, rue de Pontoise). Pilnu skrandžiu visada geriau sekasi darbiniai pokalbiai. Programoje: šiek jiek japoniško alaus, miso sriubytė, keturi lašišos sašimiai, tešloje apskrudintos krevetės ir daržovės, priešais mūsų akis kepamos krevetės (kaip jos į mane žiūrėjo savo juodomis akytėmis...) su šviežiomis daržovėmis ir ryžiais. Ir pabaigai „japanese ice cream dish“ – ledai, mėtos, grietinėlė ir, tikriausiai..., spanguolių uogienė :) Pilnas komplektas. Tiesa, juk buvo dar pokalbiai apie Paryžių ir meilę jam, apie tai, kodėl mėgstu Monmartre, apie darbus, apie ateities planus ir, šiaip, gyvenimo skanėstus.
Grįžtu namo – o čia kaip visada kulinariniai naktiniai Issamo sugebėjimai. Šiandien aplink mane vien nuodėmingai viliojantys gardūs kvapai... Ryt jau ketvirtadienis – kone savaitgalis. Gal vėl į kokį koncertą? Kalėdinių lempučių fone... Lapkričio 28d. Štai ir nauja vieta. Jau kelios dienos bandau prisitaikyti kokius keturis kartus mažesnėje erdvėje, nei mano studija prieš tai. Tačiau ši vieta irgi turi diiiiiiidelį privalumą. Tai Monmartras. 10 minučių kelio iki mano mėgstamiausios vietos, Sacre Coeur laiptų, gražiausios Paryžiaus panoramos. Juk prieš du metus ten ir Issamą sutikau, su kuriuo ir dalinsiuos dabar šį prancūziškai mažą butuką.  Virtuvė, kurioje, tiesiogine to žodžio prasme, užtenka suktis ratu ir viską pasieksi. Maži langai tiesiog į niekur, arba, dar geriau, į kaimynų langus. Beje, kaimynai čia, kiek teko susidurti, visai padorūs ir, žinoma, maloniai sveikinasi kas kartą susitikus. Mano mažasis kambarėlis, kurio privalumas – didelis langas į erdvę,(!), jau džiaugiasi naujomis sienų dekoracijomis – nuotraukomis ir piešiniais. Issamo kambarys išskirtinis tuo, kad turi ne keturias sienas, o šešias :) Taip, tai irgi įmanoma, jau tie šešiakampiai...Koridoriūkštis – siauras ir ilgas, kuriame batai glaudžiasi šalia šūsnių knygų. Žodžiu, gana tipiškas Monmartro butukas, kuris tikrai išmoko dalintis erdve.  Palikti Notre Dame kaimynystę buvo liūdna, bet kai keliavau su paskutine partija daiktų, švietė saulė ir viskas aplinkui spindėjo. Nebuvo kaip per daug krimstis. Juk tik persikraustau į kitą nuostabią Paryžiaus vietą, kurią teks iš naujo pažinti ir atrasti visas tas širdį šypsotis verčiančias smulkmenas. Atpūtė šviežios kavos aromatą, įkyriai skambėjo bažnyčių varpai ir klykavo moksleiviai. Dangumi greitai skuodė nedrąsūs debesiokai, o turistai kaip visada fotografavosi prie lauko kavinės staliukų. Po truputį grįžtu prie darbų ir vis garsiau skaičiuoju dienas, kol grįšiu savo mažoms atostogoms į Vilnių.  Ooo, juk prie Notre Dame jau pastatė kalėdinę eglutę ir papuošė žaisliukais, išmėgino lemputes. Kiek pamenu, ši Kalėdų atributika stovės ten iki pat vasario pirmų dienų. Beje, ir metro jau mačiau vyriškį, vežantį namo eglutę. Jau? Anksti pradeda tie prancūzai. Juk dar liko kelios dienos rudens. Kažin, ar spėsiu pamatyti tikrą prancūzišką žiemą? Nors kruopelytę vietinio sniego? M?... Taigi. Šeštadienis. Issamas, kaip ir vakar, šiandien eis groti į tą bariūkštį, kuriame jau ir aš anąkart lankiausi. Jei niekas nepasikeis ir vakarop vis dar būsiu nusiteikusi šeštadieniškai, manau ir aš šiandien prisijungsiu. Juk reikia „išeiti į žmones“ :)  Lapkričio 17d. Taip. Reiškia, kalėdinę nuotaiką turėsiu susikurti pati šiame rudeniškame Paryžiuje. Kai vaikštinėji spindinčioje, mirgančioje, spalvotoje parduotuvėje, septynių aukštų BHV centre, ir žinai, kad už durų nuo lietaus papilkėję +16, turi pats pasigauti šventinę nuotaiką. Ir, manau, man visai neblogai sekėsi, ypač fone skambant „Moon river“ iš „Breakfast at Tiffany‘s“. Kalėdinių dovanų sąrašas po truputį kaupiasi...Čia nesninga, nesninga, nesninga ;]  Beje, jaučiu, kad šiandien mano kaimynystėje lankosi koks gerasis dėdė Sarko, kaip kad prancūzai jį vadina. Rotušė aptverta, eismą reguliuoja mėlynieji žandarai (tokie visai dailiai nuaugę prancūzai, turiu pasakyti...), kalėdiniais atspalviais mirguliuoja policijos automobilių švyturėliai. Vos prasibroviau pro visą šitą paradą iki BHV! Šiandien susilaikiau nieko nepirkti. Už tai, kas gal bus rytoj, neatsakau;]  Lapkričio 19d. Degiau. Degiau kelias dienas. Toks jausmas viduje, kad dega laužas, kurį reikia užgesinti. Būtinai reikia, nes kitaip čia pat ištirpsi. Taip dega, kad virpa. Taip visada užsidega netikėtai. Ir nieko kito nelieka, tik gesinti...Mano įkvėpimas kaip degantis laužas. Įsiplieskia ir reikia iškart viską perkelti ant popieriaus. Greičiau, greičiau, nes tuoj sudegsiu...Degiau kelias dienas... Calogero – Yalla.mp3  Trečias lapkričio ketvirtadienis – jau galima ragauti jaunojo Beaujolais vyno. Le Beaujolais Est Arrivé! O aš noriu karšto šokolado… Lapkričio 20d. „Atlantis“ kosmonautai išėjo į atvirą kosmosą. Aš irgi išėjau, tik ne taip toli;] PLIUS AŠTUONIOLIKA. Ir ne kitaip. Aš myliu tokį rudenį Paryžiuje! Po naktinio lietaus dar šlapios gatvės geria į save saulės atšvaitus ir auksiniai lapai žaidžia šešėliuose. Tenka eiti prisimerkus nuo viso šito spindesio. Noriu nenoriu kojos nunešė mane iki Luxembourg sodų, kur šiandien, penktadienio vidurdienį, ten vis dar yra žmonių, gaudančių rudeniškus atšvaitus. Po vieną, po du. Valgančių, paišančių, snaudžiančių, žaidžiančių, fotografuojančių, svajojančių...PLIUS AŠTUONIOLIKA. Oui...Il fait beau!  Nusipirkau bilietus atostogoms! Į Vilnių...Ech...Ar laukiat? ;] Calogero & Pascal Obispo – Ce qu’on voit, Allée Rimbaud (kad ir liūdna daina, bet man dieviškai graži...) Kitą penktadienį manęs jau laukia nauji namai. O šio smilkaluose skendinčio vakaro receptas: šiek tiek paaštrintas karštas šokoladas su cinamonu ir imbieru (pradžiai), raudono vyno taurė (pradžiai?), brie sūris, les cornichons... Tranquillité. Trūksta tik tavęs... P.S. Vėl degu... P.S.S. Lėtai skanaujant karštą šokoladą PRIVALOMA užsimerkti... Mmm... Tranquillité.  |
KAS TAI?
Mano laiškai draugams, artimiesiems, Vilniui iš to periodo, kai gyvenau gražiausiame mieste pasaulyje - Paryžiuje. SKAITYTI REIKIA NUO LAIŠKO NR.1 Laiškai iš studijų meto slepiasi "Paryžiaus die- noraštyje #1" Archyvai
May 2010
Laiškai
All
|
RSS Feed
